Mano šuo naktim meldžiasi
šunų dievui,
dienom vizgina uodegą
ir tik liūdnos akys išduoda,
kad jis viską žino,
kad jis žino
ne tik apie Brisiaus galą.

Aš svajoju,
kaip mes kartu veiksim
visus tuos šuniškus dalykėlius,
o jis tikriausiai norėtų
išlenkti su manim vieną kitą taurelę,
kai abu apsvaigtume, tartų:
– Kaip pabodo man tas šuniškas gyvenimas,
juodas kailis ir net šunų dievas,
kurį turbūt išgalvojo žmonės,
žmonės viską išgalvoja,
net kad mes, šunys, jų nesuprantame.