Yolanda Castaño

加利西亚文

Marko Pogačar

克罗地亚文

HISTORIA DA TRANSFORMACIÓN

Foi primeiro un trastorno
unha lesiva abstinencia de nena eramos pobres e non tiña nin aquilo
raquítica de min depauperada antes de eu amargor carente unha
parábola de complexos unha síndrome unha pantasma
(Aciago a partes iguais botalo en falla ou lamentalo)
Arrecife de sombra que rompe os meus colares.
Foi primeiro unha branquia evasiva que
non me quixo facer feliz tocándome co seu sopro
son a cara máis común do patio do colexio
a faciana eslamiada que nada en nada sementa
telo ou non o tes renuncia afaite traga iso
corvos toldando nubes unha condena de frío eterno
unha paciente galerna unha privada privación
(nena de colexio de monxas que fun saen todas
anoréxicas ou lesbianas a
letra entra con sangue nos cóbados nas cabezas nas
conciencias ou nas conas).
Pechei os ollos e desexei con todas as miñas forzas
lograr dunha vez por todas converterme na que era.

Pero a beleza corrompe. A beleza corrompe.
Arrecife de sombra que gasta os meus colares.
Vence a madrugada e a gorxa contén un presaxio.
Pobre parviña!, obsesionácheste con cubrir con aspas en vez de
co seu contido.
Foi un lento e vertixinoso agromar de flores en inverno
Os ríos saltaban cara atrás e resolvíanse en fervenzas rosas
borboletas e caracois nacéronme nos cabelos
O sorriso dos meus peitos deu combustible aos aeroplanos
A beleza corrompe
A beleza corrompe
A tersura do meu ventre escoltaba á primavera
desbordaron as buguinas nas miñas mans tan miúdas
o meu afago máis alto beliscou o meu ventrículo
e xa non souben qué facer con tanta luz en tanta sombra.

Dixéronme: “a túa propia arma será o teu propio castigo”
cuspíronme na cara as miñas propias virtudes neste
clube non admiten a rapazas cos beizos pintados de vermello
un maremoto sucio unha usura de perversión que
non pode ter que ver coa miña máscara de pestanas os
ratos subiron ao meu cuarto enluxaron os caixóns da roupa branca
litros de ferralla alcatrán axexo ás agachadas litros
de control litros de difamadores quilos de suspicacias levantadas
só coa tensión do arco das miñas cellas deberían maniatarte
adxudicarte unha estampa gris e borrarte os trazos con ácido
¿renunciar a ser eu para ser unha escritora?
demonizaron o esguío e lanzal do meu pescozo e o
xeito en que me nace o cabelo na parte baixa da caluga neste
clube non admiten a rapazas tan ben adobiadas
Desconfiamos do estío
A beleza corrompe.
Mira ben se che compensa todo isto.

© Yolanda Castaño
从: Profundidade de campo
Espiral Maior: La Coruña, 2007
录制: Literaturwerkstatt Berlin, 2015

PRIČA O PREOBRAŽAJU

Prvo je bio poremećaj
štetna apstinencija bili smo siromašni nisam imala ni to
rahitična ja beznadna ja prazna gorčina
parabola kompleksa sindrom duh
(Jednako tragično imati i oplakivati je)
sjenovit greben što mi lomi ogrlice.
Prije svega bila je neuhvatljiva škrga koja
me ne bi usrećila dodirujući me svojim dahom
ja sam najjednostavnije lice na školskom igralištu
nezanimljiv izraz koji ne sije ništa
imaš je ili nemaš odustani navikni se progutaj
vrane zastiru oblake osuda na vječnu hladnoću
strpljiva oluja privatna uskrata
(Bila sam samostanska djevojka sve one završe
anoreksične ili lezbijke batina je iz
raja sišla na laktove glave
pičke i savjesti).
Sklopila sam oči i divlje poželjela
da jednom i zauvijek postanem što sam bila.

Ali ljepota kvari. Ljepota kvari.
Sjenovit greben koji mi troši ogrlice.
Jutro osvaja i grlo sadrži slutnju.
Glupava mala stvari! bila si opsjednuta formom
umjesto sadržajem.
Bilo je polagano vrtoglavo cvjetanje cvijeća zimi
rijeke su poskočile pretvorene u ružičaste vodopade
leptiri i puževi rođeni su u mojoj kosi
smijeh mojih grudiju napajao je gorivom avione
ljepota kvari
ljepota kvari
mekoća mog trbuha dopratila je proljeće
ljušture školjaka poplavile su u mojim malenim rukama
najljepši kompliment uštipnuo mi je klijetku
nisam više znala što sa toliko svjetla u toliko mnogo sjene.

Kažu da će tvoje oružje biti i tvoja kazna
bacaju mi vrline u lice ovaj
klub ne pripušta djevojke s crveno bojenim usnama
prljavi potres perverzno kamatarenje koje
ne mora imati ništa s mojom maskarom
miševi su gore u mojoj sobi ispreturali ladice s rubljem
litre željezarije katran uhođenje litre
kontrole litre linije kile sumnji podignutih
tek nabranim lukom mojih obrva trebao bi biti vezan
pretvoren u sivu pojavu tvoji obrisi zbrisani kiselinom
da prestanem biti ja da bih postala piscem?
demonizirali su moj dugi i tanki vrat to što
mi kosa nisko na njemu izbija ovaj
klub ne pripušta tako sređene djevojke
Ne vjerujemo ljetu
Ljepota kvari.
Dobro razmisli je li sve to tog vrijedno.

Sa hrvatskog preveo Marko Pogačar