iš nežinomo poeto dienoraščio - pirmadienis


    lyg matyčiau dumsias dėmes miegamajam kur kadais
gulėjo mano žaislai. aplink juos jau tada saulė spalvą
išėdė. iš ko statyti savo pilis bei mėsmales? iš kokio
sutirpusio cukraus? tie laikai lyg sukniubę. nuo vėliavų
svorio.

    pamanykit – vėliavos: tik siūlas ir vėjas. lengvos. jie
sukniubo nuo to ką jos reiškė. reikšmė visad gniuždo. su
metais pavargsti ir tuomet žaislai galėtų padėti. skardinis
šuo ir laivai iš degtukų dėžučių.

    aplink tave šitiek saulės. ties jos kraštu ir tavasis
kontūras blunka. girdi šnarant? tai senų laikų vėliavos
bando tau perduoti skurdų šešėlį. jo ieškai?

    nebandai atsisukti. rašai:

tos dvi alkūnės vėl lyg kažkokie stereo-
sargai: kaip nejauku tveriant naują
pasaulį: vistiek jį užskliaus manojo ribos
: mano triumfas ribosis su mano gėda

ar savo gėdos gėdysiuosi? ne
nes ir paukščius už lango būsiu
teisingai pamatęs / daiktai mano
tekste atpažins vieni kitus / susibus

sakinius ten lyg mažom žirklutėm
iškarpiau: atspėjęs jų slaptą formą
: labai gražu – tačiau ko aš ieškau?

naršau / traukiu iš savęs stalčių po stalčiaus
: jei tai būtų žmogus – pamatęs atpažinčiau
jis turėtų ne mano akis išlestas mano paukščių

© Kęstutis Navakas, 2006, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006
从: Atspėtos fleitos
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006
ISBN: 9986-39-435-X
录制: Books from Lithuania, 2007

aus dem tagebuch eines unbekannten poeten - montag

ich sehe gleichsam dunkle flecken im schlafzimmer wo einst meine
spielsachen lagen. um sie herum blich die sonne schon damals
die farbe aus. woraus bau ich burgen und fleischwölfe? aus
welchem geschmolzenen zucker? jene zeiten -- gleichsam gebückt.
vom gewicht der fahnen.

denkt nur -- fahnen: nichts als faden und wind. leicht. sie stürzten
von dem, was sie bedeuteten. bedeutung bedrückt immer. über die
jahre ermüdest du, und dann könnten die spielsachen helfen. der hund
aus blech, schiffe aus streichholzschachteln.

um dich ist so viel sonne. an ihren rändern verblassen auch deine
konturen. hörst du das rauschen? da wollen die fahnen aus alten zeiten
einen kläglichen schatten dir überreichen. ihn suchst du?
du versuchst nicht dich umzuwenden. du schreibst:



die beiden ellenbogen ähneln wieder stereo-
wächtern: wie unangenehm beim erschaffen einer
neuen welt: so sind meine grenzen ihre klammern
: mein triumph begrenzt von meiner scham

ob ich mich meiner scham schäme? nein
denn auch die vögel vorm fenster werde ich
wohl richtig sehen / die dinge in meinem
text erkennen einander / bleiben zusammen

die sätze dort schnitt ich gleichsam mit einer
kleinen schere aus: ich erriet ihre verborgene form
: sie ist sehr schön -- doch wonach suchte ich?

ich wühle / ich ziehe aus mir schublade für schublade
: wäre es ein mensch, würde ich ihn erkennen beim sehen
er hätte nicht meine augen ausgehackt von meinen vögeln

Aus dem Litauischen von Claudia Sinnig