Dėvėti
iš lopinėlių, iš skiaučių, iš senų karalysčių – dėvėčiau
juos ir dievėčiau – į dao tuštybę įmynęs
vėjo vėtytas niekas, jeigu iš ten žiūrėčiau –
nemo vulgaris, raiška, tartum kiáurymė rėčio,
bet jei pažiūrėtum iš čia – tuščio skrandžio kiaurỹmė
tą išreiškia dvirprasmiškas kirtis, įkirstas kur neįpratę
žodyje pamatyti – kirvis per kaklą karaliui,
nukirsdintas žodžio karalius karia poetą – katę
neprijaukinamą, vieną; prie pavadžio rišti suskatęs,
pririštas ir nelaimingas – pasivaikščioti išveda kalę
apeina mažąją mandalą – aplinkui vaikų darželį,
didžiąją kartais – tolimiausiam taške ties Saturnu
žino kur ta kakos, pasirenkant kitą kelią,
kaip geriausią blogybę – mane, vaizdinį per nevalią,
reflektuojantį mano protą, vapančią mano burną
aš! pasišiaušęs pasaulis iš įkvėpimo ir molio –
pro baltą erškėtrožės žiedą, pro ružavą, pro raudoną,
penktą valandą ryto, įpusėjus birželiui, iš guolio
išverstas kūnas, savaitę atjungtas nuo alkoholio,
trečią parą – nuo moters, gerą mėnesį – nuo telefono
beveik atsibudęs; du trečdaliai sapno ir vienas
trečdalis idioto – vėloka, tačiau kita vertus pats metas
susikurti vėl jauną save, pavasario vėją, purienas,
mirtį dvidešimt septynerių – kolei pienas
nenudžiūvo nuo tekstų, kuriems konstatuotinas diabetas
štai, atrodo, ir viskas, parėjom, o tai, kuo išliksim –
vien tik loginis kirtis, kažkur ties Saturnu padėtas
ligi vakaro, kai, vėl apsukę ratelį, užmigsim
ne Europos laiku, ir ne Azijos – taip ir tiksim
pasaulėliais menkais, Dieve mano, kokiais sudėvėtais
从: dėvėti
Vilnius: Lithuanian Writers’ Union Publishers, 2001
录制: 2005 Books from Lithuania
Benutzen
aus fetzen, flicken, alten königreichen – sie bewundern,
benutzen – ein nichts, versunken in der leere des dao,
umfächelt vom wind, von dort aus gesehen -- nemo vulgaris,
reiner ausdruck, der wie das sieb mit den hohlräumen umgeht,
doch von hier aus betrachtet, umgeht den hohlraum der magen
das sagt die zwitter-betonung, die nicht auf die gewohnte
stelle im wort fällt – axthieb auf die kehle des königs,
der gespaltene könig des wortes erhängt den poeten --
diese katze, unbezähmbar, allein; an die leine befohlen,
gebunden und traurig, verläßt er mit dem hund die wohnung
läuft das kleine mandala ab – um den kindergarten herum,
das große manchmal – weiß am fernsten punkt beim Saturn
wo er hinkackt, und wenn er einen anderen weg wählt,
dann als kleinstes übel – mich, ein unwillkürliches bild,
das meinen verstand reflektiert, den stammelnden mund
ich! welt mit gesträubtem fell aus inspiration und ton –
durch eine weiße heckenrose, eine rosarote, eine rote,
mitten im juni morgens um fünf aus der koje
gewälzter körper, seit einer woche kein alkohol,
drei tage keine frau, kein telefon seit einem monat
fast wach; zwei drittel traum, ein drittel idiot – zu spät,
doch wiederum rechtzeitig, um die eigene jugend neu
zu erschaffen, den frühlingswind, die rose am teich,
mit siebenundzwanzig zu sterben, wenn noch feucht
ist die milch deiner texte, sie kranken an diabetes
das ist alles, wir sind da, und was von uns sich erhält,
ist nur ein logischer hieb, irgendwo beim Saturn hinterlegt
bis zum abend, wenn wir unsre runde wiederum drehen,
nicht nach Europas noch Asiens zeit schlafen gehen,
so tickt man in kleinen, gott, wie abgenutzten welten
18.6.2000