Aš netekau brolio
Po ledu jis palindo
Aš netekau brolio
Mažas jis taip mėgo
maudytis
Aš netekau brolio
Jis nemokėjo žvejoti
Aš netekau brolio
Bandžiau jį išmokyti
Pavirst žuvimi
Aš netekau brolio
Ugninio vandens drakono
Aš netekau brolio
Po ledu jis taip šniokštė
Aš netekau brolio
Galbūt padėjau jam atsigerti
Aš netekau brolio
Girdžiau, kol nebegalėjo
Priimti mano vandens
Aš netekau brolio
Galbūt niekada jo ir neturėjau.

Kitąsyk sapnavau seserį
Didelės akys didelėj kaukolėj
Žydros jos akys, gilios
Kaip du ežerai
Žiemą ledu apsitraukia
Kai miega mano sesuo
Užšąla vyzdžiai ledo planktonu
Bandau ją pažadinti
Kelkis, brangioji, sakau,
Tavo vyzdžiuose brolis skęsta
Kelkis greičiau, atsimerki,
Išleiski jį, sutrupinki ledą
Praskleisk ūko šydą
Kelkis, brangioji...
Bet ji miega kietai
Ji miega įšąlo miegu
„Esu aš viena“ – ji sapnuoja, -
„Nereikia nei brolių, nei seserų,
Nereikia jokių artimųjų ląstelių,
Jos trikdo.
Esu aš viena
Esu aš viena
Esu aš viena
Užsimerkusi“.
Kelkis, mieloji –
„Ir kam gi?
Ir ką gi aš ten pamatysiu?
Ir kas ten per spalvos –
Ar jos bus ryškesnės?
Ir kas ten per liūdesys,
Toks gramzdinantis?
Ir kas ten per nerimas,
Toj kitoj vyzdžio pusėj?“