Ernestas Noreika
x
x
ilgai žiūrėjau į dangų
į pamestas lėktuvų juostas
kurios atrodė
lyg tyčia paliktas ženklas
jos buvo susirišę tarpusavy
jos sudarė didelį iksą
lyg būtų kas pažymėjęs
melsvoje drobėje baltu markeriu
vietą kurią reiktų įpjauti
kad atsivertų anga į kitą pusę
kad sužinočiau kas slepias anapus
mirguliuojančio ekrano
anapus plazdančios drobės
ištapytos judančių debesų kanojomis
kurias plukdo senas vyriškis
atsistumdamas nuo dugno
saulės spinduliu
pagalvojau kad mes lyg dangus
kai žiūrime vienas į kitą
tokiomis akimis lyg į dangų
matom pažymėtas vietas
kurias reiktų įpjauti
kad sužinotume
kas slepias už mūsų
bet vis nesiryžtam
drebančiom rankom
laikydami peilį
bijom įpjaut per giliai
bijom sužeisti
kitapus mūsų
gyvenančius žvėris