Gabrielė Labanauskaitė
[Vakar mačiau, kaip plaukia upėtakiai]
[Vakar mačiau, kaip plaukia upėtakiai]
Vakar mačiau, kaip plaukia upėtakiai
Tarp balso stygų neršia žodžius
Iš raidžių. iš balsių ir priebalsių
Iš taškų ir kablelių, išneria tinklą.
Vakar mačiau, kaip mylisi jūros arkliukai
Kaip kardžuvės artėja viena į kitą lyg į duelį,
Kaip kašalotai trinasi šonais, prieš odą
Ir nesustoja, pajutę pavojų.
Vakar mačiau, kaip krenta gervės po ratais
Kaip energijos sklinda nespėjus net prisiliesti
Kaip požeminiai laivai perpjauna vandenį
Braukdami dumblių dulkes į šoną, lyg duonos riekę.
Vakar mačiau, kaip krenta melancholijos bokštai
Kaip griauti reiškia statyti,
Mačiau, kokie sapno vokai apsiblausę
Kaip su nakties legionais kovoja rytas.
Vakar mačiau, kaip ornamentų gyvatės
Apsaugo tave nelyg amuletai
Kaip pelkių nugrimzdusios dvasios
Atveria medžių šaknis pažinčiai lėtai.
Vakar mačiau, kaip dūsta drugeliai
Kaip atsigauna ir papilvėj užauga sparnai
Užgrūdinto plieno, jie pakyla lengvai
Išskraido žodžius būtojo laiko į dieną.
Vakar mačiau, kaip mūsų norai mus žudo
Vakar mačiau, kaip atsispiria rūkas
Vakar mačiau, kaip sklaidos kerai
Burtas mestas, pasirinkta: būti.