Eugenijus Ališanka
iš šachmatų istorijos
iš šachmatų istorijos
iš nuobodulio stumdžiau šachmatų figūrėles
kaip ir visada iš pradžių atsainiai
atseit žaidimas nieko rimto
bet kai pajudinau karalių
supratau kad padariau svarbiausią
rokiruotę gyvenime
palikau namus išėjau į mūšio lauką
nepridengtas bičiulių
supratau kokią klaidą dariau
nesirūpindamas pėstininkais
atseit tik pėstininkai nedaug reiškiantys
patrankų mėsa
nuo jūros tvoskė sūrus vėjas
atnešdamas dejones ir riksmus
žirgai klupo ant aštrių kalbos akmenų
dramblio kaulo bokštai dar puoselėjo
grynosios minties viltį bet žinojau jie neįžengs
į naujas teritorijas taip ir liks vieniši
apsupti neišmanėlių ordos
rikiai turėjo judėjimo laisvę
todėl daugiausiai rizikavo
juos mirtis ištikdavo viršijus greitį
jie buvo mano alter ego
tiesa karalienė jos man buvo
gaila labiausiai visad ištikimai
gynė mano silpnąsias vietas pridengdavo
nuo tolimiausių pavojų užkirsdavo kelią
juodajai karalienei viena ji nebegalėjo
apginti manęs nuo žaidimo aistros
man grėsė ne mirtis nuo išdaviko rankos
ar dėl klaidingo žodžio
manęs laukė paprasčiausias matas