Ernestas Noreika
nusileidimas
nusileidimas
buvau pirmasis iš savo genties
nusileidęs mėnulio žemėje
skriejome greitkeliu aplinkui
driekėsi akmens ir lavos dykumos
kosminės šiukšlės mažais sparneliais
ištikšdavo ant priekinio stiklo
tokias dykumas gali pamatyti
tik dokumentiniuose filmuose
aptrauktas žolynais migla
apgobtas mistinio spindesio
galėjai pamanyti kadnetikra
kad kažkas tik stato tokią tikrovę
kol sėdi butaforinėj raketoj
po kuro laužais
net nepakilęs iš vietos bet
netekęs žado ir gravitacijos
kartkartėm sušmėžuodavo namai
tarsi vartytum kvartalą
įaugusį žurnalo puslapiuose
kuriame niekas negali skubėti
kuriame laikas išsineria
iš laikrodžių odos
ir rūko ugnikalnius
sėdžiu apsivilkęs nerimo skafandrą
aplinkui skraido peiliai
ištrūkę iš kaulinio galvos rutulio
kurį kažkas per stipriai papurtė
pramušdamas kaulą
neduodami ramybės
besitrankantys į prietaisus
paleisdami mygtukams raudoną šviesą
atsigręždami į mane
tarsi kompaso rodyklės
kurios rodo amžiną šiaurę
regis niekad nepasieksim taško
nepririnksim reikiamo kiekio uolienų
kurios atsvertų paliktą ilgesį
prietaisus matuojančius druskos kiekį
audringuose veidų vandenynuose
skrendam tiesiai į nežinią
su visais įvykusiais kūnais
su neaiškiais padarėliais sielų kuprinėse
virš banginių ir orkų skulptūrų
trūkčiojančių paukščių hologramų
virš retkarčiais transliuojamų laivų
mirguliuojančiuose vandens ekranuose
tikėdamiesi įsmeigt vėliavėlę
nusimest savo šalmą
nusimest savo naštą –
sudriskusį kūno skafandrą
ir bent kartą
įkvėpt iš tikrųjų