Kornelijus Platelis
KILIMĖLIS ANT SIENOS
KILIMĖLIS ANT SIENOS
Ten tyras upelis, guviai iš kalnų atskubėjęs į slėnį,
Čiurlena per akmenis ir padalina pusiau
Mieguistą gamtovaizdį, briedžių šeimyną atskirdamas
Nuo balto namelio po svyrančiom eglių šakom.
Sultinga žolė ir tylūs kalnai juosia saugiai
Miškakirčio baltą sodybą, tačiau nesimato žmogaus,
Kurs ką tik pakirdęs veikiausiai žvelgia pro langą
Į murmantį tyliai upokšnį ir geriančius briedžius iš jo.
Kaip aš kad nubudęs regiu kilimėlį ant sienos,
Todėl vieną kitą akimirką dar nesugrįžti galiu
Iš sapno jaukios vienumos, iš tylos, kurią saugo net siūlai,
Išblukę nuo saulės ir žvilgsnių mieguistų manų.
Bet darbas nelaukia - girgždėdamas pakelia saulę,
Išeis tuoj į lauką žmogus, ir briedžiai pradings kalnuose,
į žvangančią dieną panirs sąnariai mano rambūs,
Ir senas naivus kilimėlis lig ryto ilgėsis manęs.