Ernestas Noreika
indėnė
indėnė
oro uoste krato indėnę
krausto jos lagaminą
jis pilnas vėjo išnarų
nukirptuose žirgo karčiuose
protėvių dvasių
skraidančių ugnies atplaišėlėm
jos lagamine dega laužas
ir stovi vienvietis vigvamas
keletas sprogstančių medžių
tarp jų pririšti du hamakai
jai sako kad degančio laužo
gabentis negalima
ypač sprogstančių medžių
jos veide auga
kapsinti druskos migla
jos kišenėje noksta
sultingi kokos lapai
jos lagamine keletas skalpų
kurie dar nespėjo išdžiūti
jos lagaminas pilnas
laukinių arklių ir peilių
iš mažų kaulelių gamintų
kaklo papuošimų
trys mažytės pypkutės
apraišiotos plunksnom
kelios vytintos žvaigždės
susuktos į nakties odą
džiovinta bizono mėsa
susukta į išdirbtą jo paties odą
ta mėsa jau savęs neprisimena
kaip vientiso kūno
neprisimenu savęs
kaip vientiso kūno
esu susuktas
į savo odos skepetas
su klykiančių kaulelių
papuošimais
su taikos pypkėm
ir rūdijančiais tomahaukais
su gęstančiais laužais
šonkaulių dubury
mano skalpas džiūsta
atsisukęs į šviesą
džiūsta gilios tamsos kaukolytės
indėnė šoka lietaus šokį
ir lėktuvai nekyla
jos vardas susijęs su elniais
ji meta ragus
ji supilsto lėktuvų sparnus
į rūko butelius
ji apsaugo nuo mirtino
paukščių kulkosvaidžio
man indėnė moja
ant juodo lyjančio žirgo
ji lekia per lietaus virbalais
numegztą pakilimo taką
pasiimdama karščiuojančias
vidinių kompasų įlankas
kuriose nebeneršia koordinatės
mane muša ir muša
prakaitas
mane purto
šiame oro uoste
mane krato
ant beprotybės
pakilimo tako
krato ir purto
kol kažkas mane nešas
už rankenos
ir palieka
dingusių daiktų
skyriuje