Ramunė Brundzaitė
glicinijos
glicinijos
pirmiausia reikėjo įvardinti
sužinoti kaip vadinamos
šitos žydinčios
violetinės
po to prisėsti kavinaitėj
jų apraizgytu stogu
viduržemio saulės pavėsy
pasidėti puodelį ant lapo
rašiklį
aptaškyti kava
padėvėtą dviratį už 50 eurų
atremti į tvorelę
mėgstamiausioje
piazza San Giacomo
grįstoje romėnų
lyžtelti ledų
tirpstančių neprisilietus
sekmadieniais kopti ant pilies kalvos
galąsti žvilgsnį į kalnus
rūkui išsiliejus gatvėse
vaizduotis jose savo miestą
kad už kelių tūkstančių kilometrų
po kelių šimtų savaičių
sėdėdama įšalusioje rytų europos
auditorijoje
skaitydama D’Annunzio
prisiminčiau šitą žydėjimą