Gytis Norvilas
dugnas
dugnas
visad nardžiau palei dugną
(nuo pat vaikystės)
atviromis akimis
plevendavo vandenžolių liepsnos
lieždavo laiko pjudomą mano kūną
vėžiai laukdavo kasdienės vakarinės maitos
tebelaukia - - -
raudonom akim žiūrėjau į pasaulį
kruvinas atrodė jo veidas
o dabar vaikštau dugnu
tos pačios, tik išdžiūvusios upės
kuri plukdė skenduolius, karštį, švelnumą:
antai: padanga, pagaikštis, akmuo
žmogaus kaulas
nespėtas perkelti į kitą krantą
(bandė grįžti namo, bėgti, ar šoko iš valties?)
peilis, tuščias butelis
(ar čia tik ne grumtynių žymės?)
valties griaučiai
(ant borto – savininko žyma – lyg ir buvus Charono)
pustomas smėlis
suskirdusi žemės oda - - -
toks tas XXI a. peizažas - - -
prisėdu
delne ratu suku tris akmenis
nesijaučiu esąs pasiklydęs
mano
tas
kaulas