Eugenijus Ališanka
litovščina
[The jet bores like a silverfish . . .]
The jet bores like a silverfish through volumes of cloud –
clouds that will keep no record of where we have passed,
nor the sea’s mirror, nor the coral busy with its own
culture; they aren’t doors of dissolving stone,
but pages in a damp culture that come apart.
So a hole in their parchment opens, and suddenly, in a vast
dereliction of sunlight, there’s that island known
to the traveller Trollope, and the fellow traveller Froude,
for making nothing. Not even a people. The jet’s shadow
ripples over green jungles as steadily as a minnow
through seaweed. Our sunlight is shared by Rome
and your white paper, Joseph. Here, as everywhere else,
it is the same age. In cities, in settlements of mud,
light has never had epochs. Near the rusty harbor
around Port of Spain bright suburbs fade into words –
Maraval, Diego Martin – the highways long as regrets,
and steeples so tiny you couldn’t hear their bells,
nor the sharp exclamations of whitewashed minarets
from green villages. The lowering window resounds
over pages of earth, the canefields set in stanzas.
Skimming over an ocher swamp like a fast cloud of egrets
are nouns that find their branches as simply as birds.
It comes too fast, this shelving sense of home –
canes rushing the wing, a fence; a world that still stands as
the trundling tires keep shaking and shaking the heart.
Iz: Mittsommer / Midsummer
München Wien: Carl Hanser Verlag, 2001
ISBN: 3-446-20102-5
Avdio produkcija: 2001 M.Mechner, literaturWERKstatt berlin
Vidurvasaris I
Lėktuvas tarsi sidabražuvė skrodžia debesų ritinius –
debesys, kurie neišsaugos mūsų kelionės įrašų,
neišsaugos jų nei jūros veidrodis, nei koralas, užsiėmęs savo paties
dauginimusi; jie ne tirpstančio akmens durys,
tik puslapiai drėgmėje, kurie tęžta.
Pagaliau atsiveria skylė jų pergamente, staiga neaprėpiamos
saulės šviesos samplovos, ir jose ta sala, pažįstama
keliautojui Trollope, ir pakeleiviui Froude,
kaip vieta, kur nieko nebuvo sukurta. Netgi tautos. Lėktuvo šešėlis
vilnija virš džiunglių žalumos kryptingai tarsi rainė
tarp jūros dumblių. Šiąja saulės šviesa dalijasi Roma
ir tavo baltas popierius, Juozapai. Čia, kaip ir visur kitur,
tas pats amžius. Miestuose, purvo kolonijose,
šviesa niekad neturėjo epochų. Rūdijančio Ispanijos uosto
prieigose skaistūs priemiesčiai išsilieja į žodžius –
Maravalas, Diego Martinas – greitkeliai ilgi kaip gailestis,
o varpinės tokios mažos, kad nesigirdi varpų,
nei baltasienių minaretų šaižaus šūkčiojimo
iš kaimų žalumoje. Vis žemėjantis stiklas rezonuoja
žemės puslapius, nendrių laukus, sugulusius į strofas.
Slysdami virš geltonos pelkės nelyg greitas garnių debesis,
tik daiktavardžiai, lengvai tarsi paukščiai, suranda savo šakas.
Jis artėja per greitai, šis atidėliojamas namų jausmas –
nendrės, skubinančios sparną, tvora; nejudrus pasaulis,
nors dardantys ratai krato ir krato širdį.