Kai akyse temsta,
norisi atsiklaupt paprasčiausiai:
“Viešpatie! Noriu pas mamą!
prie tėtės peties — savo petį!” —
Kad atsidurčiau vaikystėj,
kaip kitados mūsų spintoje,
tarytum baisiai aš kaltas,
slėpčiausi tarp kepurių ir paltų.
Saldainius iš bufeto kniaukčiau
ir vogčiau kaimyno kriaušes.

…vėl būčiau mažas, lengvutis
ir, fuck you, pats
laimingiausias.