Tu sakai man - vasara? Liaukis! Per daug aistringų kūnų ir pūvančių melionų kvapo,
ir ant vokų pilkos ir žvilgančious šviesos. Galbūt
į kiną, tapu, tapu? Tripu, trepu galbūt į Antarktidą?
Nepyk. Bėgimas gydo, bet tik trumpą laiką, kolei
pajuosta kraujas ir sugula medūzų sluoksniais į smėlio laikrodžių indus.

Po to, kaip tu žinai, smėlis į mus sugrįžta, vergaudamas toliau.

Kas pasakys, kur gi mums eiti? Vien gatvės, jos nuves toliau,
nei pats save drąsiausiais žingsniais. Grūdėtosios asfalto dangos įaus
nuleistus žemiau negu žemai žvilgznių herbus, pėčiųjų raumenų
suspaustą šviestą, tušą, kurio šešėliai apstaškyti. Ir karštinėj vartysis
miestas, piliečiams prašant gydytoją kad iškviestų.

Nukirpti plaukai po kirpėjo kojomis, prieš akimirką nupirktame
naujagimio vežimėly, žvilgsniuose, kurie staiga susitinka ir pritvinksta vandens,
ten laikas gyvena. Kas mums pasufleruos, kur eiti?

Vieną tvankų pusiaudienį turguj nuo mėsininko prekystalio
sniego baltumo alkūnė smėlio laikrodį nustūmė visai netyčia.

Plonos šukės perrėžė vasaros sultingas venas.

Dabar matai, kaip gimsta nauji rimai -

silpnaregis dėdulė į giją įvijo pasaulį,
penkiametis Volfgangas diriguoja dulkių baletą,
gervės maitina gervinus,
rūda virsta į rūdą.