Lik sveikas, homo mediocris*! Sapnuojame ir miegame dar ikruose rausvai balkšvuos.
Kokie lėti jų judesiai, kokie dar lipnūs. Tarytum mūsų perregimus kūnus
Kažkas tuojau ateis ir suklijuos. Mes patys šitai galim! Betgi mums neleidžia
Vanduo, kuris nemiega visada už mus.
Blogai prisimenu, bet kartais blyksteli mintis, kad susitikom dideliam mieste,
Tenai karališkos krevetės buvo čionykščiams prastas užkandis, ir gatvių
Kaitroj žvaliai didingi Žemės sūnūs maurai mušė būgnų būgnus,
Kurie spindėjo plieno švariai nublizgintais paviršiais.
Ore tvyrojo prakaitas, ir druską mėlyno dangaus mums siuntė vokuose paštu,
Be adresato. Juos plėšėme ir laižėm druską lyg besočiai, vokai vaišingi
Ant stalo gulė eilėmis. Tu klausei, ar siuntėją atpažįstu. Aš atsakiau tau: taip.
Kolibriai mano plaukuose lizdus sau vijo, bet mūsų rankos lyg švininės buvo,
Kai prisiliest mėginom vienas kito. Laiko erdvėj įkalinti lingavom
Vien galvomis, ir iš pilkosios masės plunksnos augančios tarsi antenos
Mus puošė.
Tu pasakei: siųstuvai įjungti. Apie moliuskus ir liepsnas, ir žmones,
Apie negirdimas dainas ar galime papasakoti debesims?
Bet būgnų garso niekas nepranoko. Visur aplink pabūklų mėsos puvo.
Ir aš tavęs girdėti negalėjau.
Ir vėl lingavom galvomis mes tylūs. Ir greit pajuodo visas šimtas metų.
Labai silpnai atsimenu, bet regis, žmogus pro mus praskrido
Keistas. Galva už žemės rutulį didesnė buvo. Ir aidas dantyse
Gal dvylikos mazgų.

*homo mediocris - žmogus paprastasis