– Kokia Kongo Demokratinės Respublikos sostinė?

– Antverpenas.

Šiame deimantais išmaitintame mieste

spygliuota viela auga poetų eilėraščiuose

susitikimai miršta kalendoriuose

mano rankos nebeliečia tavo lūpų

policininkai nebesijuokia

taksi sustoja, kai jo vairuotoją nužudo snaiperio iš Damasko kulka

tiesiai priešais Antverpeno centrinę stotį

teroras PlayStatione liaujasi

o aš pasiimu save po pažasčia ir liaujuosi liovęsis

galvoju apie atstumą tarp mano rankų ir tavo odos

tarsi nebūčiau gimęs 1979-aisiais Jarmuko palestiniečių pabėgėlių stovykloje Damaske

tarsi tu nebūtum gimusi Paukščių take

Šiame mieste, kuriame valo kraują nuo deimantų taip kruopščiai

kaip gydytojai valo kraują nuo sužaloto žmogaus, kurio gyvybę jie išgelbėjo žaizdos

aš praeinu lengvai it tankas asfaltu

nešinas eilėraščiais kaip gatvės prekeivis

kaskart kai patraukiu link jūros mane praryja smėlis iš emigrantų lagaminų

smėlis iš paso, kurio nepripažįsta niekas, tik tu

rašau eilėraščius, jie kalba apie mirtį taip, tarsi kalbėtų apie viltį

ir apie karą taip, tarsi Dievas egzistuotų

mano draugams mirus tapau vienišu vilku

įveju džiaugsmą kampan ir sutrypiu it vabzdį kenkėją

mano mirtinai nukankinti draugai sėdi greta elegantiškiausiais drabužiais, tarsi būtumėm priėmime

o mano motina ieško manęs telefono laidais

nori įsitikinti, kad vis dar šlapinuos kažkur šioje žemėje

išvaliau savo kambarį nuo menkiausių mirties pėdsakų

kad man pakvietus tave taurei vyno, nepajustum

jog gyvendamas Stokholme

vis dar esu Damaske

Šiame mieste išmaitintame kruvinais deimantais

prisimenu kraujo vestuves

prisimenu užmarštį

stoviu juodai juodos poetų grupės nuotraukos viduryje

poetų čia jau nebėra

pastabos, kurias palikai mano eilėraščių paraštėse liūdina mane

mano širdis virsta medine baidykle Hičkoko paukščiams baidyti

mano nekalta negalinti to pakelti širdis

tampa žiauri it sąžiningi žodžiai

ir gatvė virsta užrašine

tu vienintelė gali gatvę paverst užrašine

nekaltai suimi mano rankas, kad galėtume nukirsti metams galvą

tada žlunga Pasaulio bankas

vidurinioji klasė sukyla prieš emigrantus

apsiginklavęs istorija apsauginis atsistoja, kad pažymėtų užkardą tarp priemiesčių

ir laimės

odos spalva stovi tarp mūsų it patikros punktas

stovi it punktas importuojančiam laisvę uoste

ir gatvė tęsiasi nuo kapinių iki miegamojo

karas manęs nenuvargino

bet tie eilėraščiai, kalbantys apie šaltus miestus sugraužė mano pirštus

o be pirštų negaliu šokti

be jų negaliu orientuotis į Orientą

širdies priepuolis nugalabija sieninį laikrodį

o mano draugai melagingai liudija ir sako – gyvenimas yra nuostabus

šis miestas zmenka į save it juodoji skylė

turėjau omenyje – žalioji skylė

sprunka pasibaidžiusios gatvės

pirmąkart mačiau kaip gatvė lekia gatve

paskutinį kartą mačiau, kaip namas, stengdamasis išstovėti

atsiremia į liūdnos moters juoką, paliktą virtuvėje

ir į prieskonių kvapą išblaškytą aplink sviedinio tūtą – kad gyvas išliktų

kaimynai pabėgo, palikę pravirus skerdynėms langus

palikę atverstą ties 73 puslapiu receptų knygą

paukščiai iš gretimo medžio persikėlė į namą

apsigyveno pravertoje virtuvės spintelėje

juos nužudys

120 mm minosvaidžio sviedinys, pagamintas Sovietų sąjungoje 1987 metais

kanarėlė narvelyje mirs iš bado

tai karas

kanarėlės narveliuose miršta iš bado kai dingsta jų kalėjimų sargai

sargai paliko namus ir nebegrįžo

namas sugriuvo ant poetų, kurių šalis juos išdavė eilėraščių

jų šalis priversdavo juos verkti, dabar jie verkia dėl savo šalies

pažiūrėkit, kaip jie dėsto savo sielvartą svetimiesiems

eilėmis jie žudo laiką

rankomis skambina varpais

ir niekas neturi laiko klausytis aido, tik keletas žuvusiųjų kare

barmenė užmezga su manimi pokalbį apie tai, kad sirai turi teisę mirti tinkamai

turėdami visą kūną

vientisi

kalbamės apie vienatvę

kad žmonės turi teisę susirasti ką nors, kas užmigtų greta jų vakare

ir išeidami į darbą jie galėtų palikti juos miegančius

neprašydami išeiti

na, gerai

nusiimkime tą akmenų maišą nuo nugarų

švelniai šaukime klaviatūra

mes, pasirašiusieji ant asfalto

pranešame, kad pavargome

ir nepriklausomai nuo skirtingos kilmės

kenčiame nuo to paties šūdo

aš kaip ir tu gyvenu bute su trimis langais

du žvelgia Antverpeną

o trečiasis – mano kompiuterio ekranas, rodantis Damaską

– ar lankėtės Damaske?

– ne

– na, gerai, aš jį jums nupasakosiu: temperatūra vasara pakyla iki +37

tai miestas, kuriame vasaros temperatūra prisiderina prie žmogaus kūno temperatūros

– ar lankėtės Antverpene?

– ne

– ką gi, pasistengsiu jį nupasakoti: tai kruvinas deimantas, žėrintis skaisčioje vitrinų šviesoje

jo šviesa atspindi Kinšasoje jį radusį juodaodį, kurį patį rado nužudytą jo draugo ginklo kulka

vien tam, kad moteris iš Monrealio mūvėtų žiedą su Tel Avive šlifuotu akmenimi, padovanotą jos Buenos Airėse gimusio vyro

tada, kai jie keliavo po Arizonos dykumą

jis tikėjosi, kad kelionėje ji galbūt atleis jam neištikimybę su jos drauge iš Pietų Afrikos

su kuria permiegojo, kol plovė pinigus Dubajuje

– ar žinai, kuo skiriasi dykumos ir pinigų plovimas ir kuo jie panašūs?

– ne

– skiriasi tuo, kad dykumai plauti reikia vandens, o pinigams plauti – ne

– o kuo panašūs?

– panašūs tuo, kad pinigų plovimas – sausas reikalas, sausas, kaip Arizonos dykuma

ką gi, nepaneigsi, kad plaukioju tavy, kaip drugelis magmoje

maitinu tave žodžiais, kad augtum lėtai tarsi griuvėsių zona, atsiradus tavo sielvartui susidūrus su mano gyvenimu

tavo buvimas mano gyvenime negatyviai paveikė šiaurinės Žemės pusės postmodernistinę poeziją

ir turiu prisipažinti, kad daugelio mano eilių galiojimo laikas pasibaigė, kai jose staiga pasirodė tavo metaforos

ir kad tu padėjai prabadyti skyles cisternoje, kurioje jie laiko arabų kalbą

nes nuolat metodiškai taikeisi pridėti nežymių pastabų prie mano tekstų

iš anksto apgalvojusi, akylai mane stebėdama atgaivinai mane

o tai nusikaltimas, už kurį baudžiama pagal poetų konstituciją

ir tavo daiktai išmėtyti po mano namus, kėlė norą išmesti televizorių pro langą

vietoj jo stebėti tave žudančią laiką

prisipažįstu, daug abejotinų dalykų nutiko nuo to laiko, kai užuodžiau tavo krūtų kvapą

pavyzdžiui:

tau pas mane įsikrausčius sudaužiau keletą vyno taurių

dauguma jų nusižudė, išsprūdusios man iš rankos, kai bandžiau nuplauti nuo jų tavo lūpdažio pėdsakus

aš pavogiau šiek tiek laiko, kad para tęstųsi 25 valandas

aš nutaisiau apsimestinę veido išraišką, kad atrodyčiau laimingas

aš mylėjau tave

interviu spaudai, duotame jau sutikus tave, pasakiau, kad melavau dukart gyvenime

ir tai buvo trečiasis kartas

nepaisant to, kad mano gyvenimas buvo laiminga tragedija

tu atsisakei iššauti gailestingumo kulką, nors maldavau

ir dovanojai man naują gyvenimą

kaltini mane, sakai, mano eilėms trūksta objektyvumo, ką gi, niekada nebuvau objektyvus

visada buvau šališkas, turėjau dvigubus standartus

visada buvau šališkas, nes palaikiau juodaodžius prieš rasizmą, palaikiau pasipriešinimą okupantams, miliciją, o ne kariuomenę. Palaikiau raudonodžius prieš baltuosius, žydus prieš nacius, palestiniečius prieš Izraelį, imigrantus prieš neonacius, romus prieš sienas, tikruosius gyventojus prieš kolonizatorius, mokslą prieš religiją, dabartį prieš ateitį, feminizmą prieš patriarchatą, moteris prieš vyrus, tavąją, o ne kitos moters pusę, kafkiškumą prieš rutiną, poeziją prieš fiziką

fizika

prakeikta fizika

kodėl kai imigrantai paskęsta ir išleidžia paskutinį kvapą, jie plūduriuoja vandens paviršiuje?

kodėl neatsitinka atvirkščiai?

kodėl žmonės neplūduriuoja būdami gyvi ir neskęsta numirę?

na gerai

vadinkime daiktus jų tikraisiais vardais

knygos yra eilėraščių kapinės

namai – betono palapinės

šunys – su pažeminimu susitaikę vilkai

maldos kilimėliai primena man skraidančius kilimus

mano kambarys įsimylėjo tavo žalius batelius

skęstu tavyje kaip sirai jūroje

o Viešpatie

tik pažvelk kur karas mus nunešė

net baisiausiuose košmaruose nebūčiau susapnavęs

kad vieną dieną

pasakysiu eilėraštyje

aš skęstu tavyje kaip sirai jūroje

***

kiekviena bomba krintanti ant Damasko – puslapis išplėštas iš Dekarto knygos

kai gimėme pasaulis buvo spalvotas

o nuotraukos – juodai baltos

dabar nuotraukos spalvotos

o pasaulis – juodai baltas

The poem was originally commissioned by the Flemish-Dutch House deBuren for the international literary project citybooks (www.citybooks.eu).