Indra Brūvere-Darulienė
latvijščina
nuodėmklausys
aš nebesulaikomas ūkiantis
klykiantis sprunkantis į pašalius
klajojantis su baimėm nuogąstavimais susigūžimais
nuolat regintis tavo juodas
blizgančias plunksnas
corvus corax
esu sklendžiantis drauge su karstais
tūkstančiais karstų
ant jų galiu joti kaip ant skitų žirgų
Ponto stepėj
vienišas ant tūkstančio tvirtų žirgų
galiu jais plaukioti tarsi valtimis
ant Dzūkijos ežerų
vienišas tamsus siluetas
virš gilių ežerų
gultis tarsi į lovas
Beinako pilies menėse
šnabždėtis su iškiliom
hercogienėm kvepiančiais plaučiais
ar tik ne tu jų prikarksi
corvus corax
aš nebesulaikomas klajoklis
išpūstom oranžinėm akim
bučiuojantis tamsą
vis susitrenkiantis į šviesą
kuri savo prakauliais kumščiais
beldžiasi į mano keistus
švelniai tariant regėjimus
ir šie žagsi trūkčioja aimanuoja
verčiau jau tamsa
corvus corax
baugi tamsa
kuri mane ryja
o prarijusi guodžia
kad aš – tikrai ne baisiausias
esu keliaujančio karstų miesto sargas
apdriskusiais drabužiais
nudriskusiom mintim
iš kurių mano viduj
nuolat auga šiukšlynai
o tu po juos kapstaisi
corvus corax
o tu nuolat po juos kapstaisi
trokšdamas kad nebesulaikomai
išklykčiau
visas savo piktdžiugas
visus nemylėjimus
silpnesniųjų skriaudimą
visas išdavystes
kad apsipilčiau gėdos prakaitu
lyg sieros tirpalu
nors pats puikiai žinai – neišdegs
corvus corax
prisipažinęs tapčiau sėslus
kaip priebažnyčio rūpintojėlis
kaip utėlė klajojanti po to paties šuns gaurus
kaip saldžiais kvepalais atsiduodantis štilis
neišpažinimai mane degina
tampa kuru
kurio užsipildęs galiu klajot su savo kolonija
po begalinius nakties plotus
negi dar nežinai – tik mirtis
padovanos išpažintį
corvus corax
tą naktį visa mano karstų flotilė
nutūps ant vieno Dzūkijos ežero
– ant Didžiulio –
su pakrančių sargybiniais –
didžiaisiais baubliais
ir įsiviešpataus tokia tyla
kad aidint paskutiniams
mano širdies dūžiams
pagarbiai
sulaikysi kvėpavimą
o tada tavo snapas
išganys mano kūną
iš mano kaulų kraudamas lizdą
negalėsi patikėt
kad jie – tuščiaviduriai
kaip tavo
corvus corax
vėjas
pro juos švilpaus
visais paukščių balsais
lies nesibaigiančias paslaptis
tau tiesiai į ausį
galėsi kinkuot palaimingai galva
mane narstyt
lig paskutinio kaulelio
ir žegnot savo galingu snapu
esi vienintelis
kuriuo pasitikiu
corvus corax
juk taip noris
palengvėjimo
kad ir po visko
mano juodasis kunige
corvus corax (lot.) – kranklys, varnas
Iz: Adatos
Vilnius: Tyto alba, 2016
Avdio produkcija: Lithuanian Culture Institute, 2022
pēcnāves biktstēvs
es vairs neapturams brēcu
kliedzu nomalēs sprūku
klejoju ar bailēm bažām sarāvies
mūžīgi redzu tavas ogļu melnās
mirdzošās spalvas
corvus corax
es lidinos kopā ar zārkiem
tūkstošiem zārku
uz tiem varu jāt kā uz skitu zirgiem
Pontijas stepēs
vientuļš uz tūkstošiem brašu zirgu
varu ar tiem peldēt kā ar laivām
virs Dzūkijas ezeriem
vientuļš tumšs siluets
virs dziļiem ezeriem
apgulties kā gultās
Beinaka pils zālēs
sačukstēties ar dižciltīgām
hercogienēm smaržīgiem matiem
vai tik ne tu tās piesauksi
corvus corax
es neapturams klaidonis
izvalbītām oranžām acīm
tumsu skūpstu
mūžīgi pret gaismu sitos
kura ar savām kaulainajām dūrēm
sitas pret manām dīvainajām
maigi izsakoties vīzijām
un tās žagojas raustās vaimanā
drīzāk jau tumsa
corvus corax
biedējoša tumsa
kas mani rij
bet norijusi žēlo
ka es – patiešām neesmu tas šausmīgākais
esmu ceļojošas zārku pilsētas sargs
nodriskātās drēbēs
nodriskātām domām
no kurām manī iekšā
mūžīgi plešas izgāztuves
un tu tajās rocies
corvus corax
un tu mūžīgi tajās rocies
vēlēdamies lai neapturami
izkliegtu
es savu ļauno prieku
visas nemīlēšanas
darīšanu pāri vājākajiem
visas nodevības
lai pārklātos ar kauna sviedriem
kā sēra šķidrumu
kaut gan pats lieliski zini – nesanāks
corvus corax
atzīstoties es kļūtu par nometnieku
kā pie baznīcas Kristus tēls
kā klejojoša uts tā paša suņa pinkās
kā bezvējš saldenu smaržu
neatzīšanās mani dedzina
kļūst par kurināmo
ar kuru uzpildījies es varu klejot ar savu koloniju
bezgalīgos nakts plašumos
vai tad vēl nezini – tikai nāve
dāvās grēksūdzi
corvus corax
tonakt visa manu zārku flotile
nolaidīsies uz viena Dzūkijas ezera
– uz Lielā –
ar krastmalas sardzi –
vislielākajiem dumpjiem
un iestāsies tāds klusums
ka atbalsojoties pēdējiem
manas sirds pukstiem
cienīgi
aizturēsi elpu
un tad tavs knābis
atpestīs manu ķermeni
no maniem kauliem kraudams ligzdu
nevarēsi noticēt
ka tie – ar tukšu vidu
kā tavējie
corvus corax
vējš
pūtīs tiem cauri
visu putnu balsīs
lies bezgalīgus noslēpumus
tev tieši ausī
varēsi svētlaimīgi klanīt galvu
izārdīt mani
līdz pēdējam kauliņam
un pārkrustīt ar savu vareno knābi
tu esi vienīgais
kuram uzticos
corvus corax
tā taču gribas
atvieglojumu
kaut arī pēc visa
mans melno mācītāj
corvus corax – lot. krauklis