Danutė Sirijos Giraitė
litovščina
M. VARIK
Ma tahtsin süüa nagu iga teinegi
ja sellepärast õpetasin lastele
aastal 1915,
et tsaar on Jumalast
ja sakslased on meie surmavaenlased.
Aastal 1930
õpetasin lastele,
et iseseisvus on suur saavutus
ja enamlased on ta surmavaenlased.
Kui ma olin eluga pääsenud Klooga laagrist,
õpetasin lastele 1945,
et fašism on inimkonna surmavaenlane.
Mind peeti heaks õpetajaks.
Aga kui ma sain seitsmekümne viie aastaseks,
öeldi juubeli puhul,
nagu oleksin juba karjapoisina
olnud tulihingeline kommunist
ja puhunud lepakoorest pasunal
Marseljeesi.
Vabandage, kuid see on küll loba.
Iz: Harala elulood
Tallinn: Kupar, 2001
Avdio produkcija: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]
M. VARIKAS
Norėjau valgyti kaip ir kiekvienas,
todėl 1915-aisiais
mokiau vaikus,
kad caras – Dievo duotas,
o vokiečiai mirtini mūsų priešai.
1930-aisiais
mokiau vaikus,
kad nepriklausomybė – reikšmingas pasiekimas
ir bolševikai jos baisiausi priešai.
Ištrūkęs gyvas iš konclagerio Klogoj,
1945-aisiais mokiau vaikus:
fašizmas yra didžiausias žmonijos priešas.
Buvau laikomas geru mokytoju.
Tačiau kai man sukako septyniasdešimt penkeri,
jubiliejaus proga pasakė,
esą jau piemenaudamas
buvau aistringas komunistas
ir žalio alksnio švilpyne dūdavau
„Marselietę“.
Atleiskite, bet tai – tikrų tikriausi blėnys.