Rimas Uzgiris
angleščina
40 totorių
fosilijom į žingsnių atmintį
įaugusi jiems stepė
ir kojos
pratusios atsispirt į balnakilpę
dar nuo senelių gimimo –
čia keturios dešimtys
Omeldešo sūnų
paliko
keturias dešimtis porų
karžygiškų pėdsakų
dar nuo senelių gimimo –
kritimo
į dirvą
iš dausų debesų
iš pirmo pasaulio sprogimo
kurio ritualą kartoja
pavasaris
medžiai
sėjantys rudenį karžygius
primena juos
kadais
vienų metų vieną mėnesį
vieno tėvo pasėtus
į keturias dešimtis moterų
čia -
stepė ir dainuojantis laikas
Vilniaus krašte
juos priemiesčio autobusas
nutraukia
it ploną
pasaulio voratinklį
ir palieka mus
besiblaškančius
nuo mečetės iki
sovietinės parduotuvės
ir jau atrodo
dainuojančio laiko
čia niekad nebuvo
bet viską sujungia
gatve nubėganti
juodbruva mergaitė
ilga kasa.
Iz: Šaltupė
Vilnius: Lithuanian Writers' Union Publishers, 2014
Avdio produkcija: Lithuanian Culture Institute, 2022
The Forty of Tartar Town
the steppes have grown
into fossilized footsteps of their memory
with feet
habituated to stirrups
from the time of their grandparents’ birth –
forty sons
of Omeldesh
left
forty pairs
of heroic footprints here
from the time of my grandparents’ birth –
a fall
down to soil
from heaven’s clouds
from the first outburst of the world
whose ritual
is repeated every spring
the trees are sowing
autumn warriors now
and remind us
of time past,
one year, one month
when one father sewed his seed
into forty women
here –
Vilnius holds
the steppe and singing time
like the world’s
thin cobweb
cut
off
by a suburban bus
that leaves us
wandering
from mosque
to Soviet store
it already seems
as if time never sang
to us here before
yet everything is connected
once again
by a dark-haired girl
who runs out trailing
long braids down the street.