Pietro U. Dini
italijanščina
iš neparašytų karo kronikų
ėjau paskui vežimą
achilo sausgyslės įtemptos kaip stygos
grojo atsitraukimo maršą
kardas iškandžiotais dantimis
braukė per akmenis kibirkščiavo
nebuvau paskutinis už nugaros
gurguolė driekės iki horizonto
kur liepsnojo raudona saulėlydžio saulė
mūšis buvo vienas iš daugelio
nežinau net kam šįkart nesėkmingai
mėginom primesti naująjį
gyvenimo būdą pats jau seniai
atsikračiau šio žalingo įpročio
esu pakankamai geras kareivis
vykdau įsakymus tiesą sakant
seniai nesu skaitęs nė vieno iš tų
kurių vardai surašyti metraščiuos
dažniau pagalvoju gal jų ir nėra
vaizduotė iš dailiųjų menų
persimetė į vyriškus užsiėmimus
kartais pagalvoju gal ir priešas ne tas
gal ne mūsų gal net ne priešas
gal tik suklumpu ant molio gurvuolio
prasimušu galvą į durų staktą
ir kliedžiu po to per naktis
apie dievo vietininką žemėje
žmogaus vietininkus danguje
vis pasvajoju apie šiltesnę vietą
kur nors kurijoj ar kanceliarijoj
rašyti užuojautas kareivių motinoms
išrašinėti sveikatos pažymas
nors žinau kuo baigias toks gyvenimas
vilkausi vidury savo amžiaus
už nugaros degė nežmogiška pašvaistė
prieš akis plytėjo neužkariautos žemės
buvo gražiausias metų laikas ruduo
Iz: iš neparašytų istorijų
Vilnius: Vaga, 2002
Avdio produkcija: Books from Lithuania
da cronache di guerra non scritte
andavo dietro al carro
i tendini d’achille tesi come corde
suonavano la ritirata
una spada coi denti smozzati
scozzò la pietra schizzarono scintille
non ero l’ultimo dietro di me
una colonna s’allungava fino all’orizzonte
dove fiammeggiava il sole rosso del tramonto
la battaglia fu una delle tante
non so neanche a chi stavolta cercammo
invano d’imporre un nuovo modo
di vita io stesso da tempo m’ero
liberato di questa dannosa abitudine
sono un soldato abbastanza bravo
eseguo gli ordini a dire il vero
da tempo non ho letto nessuno di quelli
i cui nomi sono scritti nelle cronache
più spesso penso che forse non esistono
la fantasia dalle belle arti
si è spostata alle imprese virili
a volte penso che anche il nemico non sia quello
forse non è il nostro magari neanche nemico
forse soltanto sdrucciolo su un grumo d’argilla
sbatto la testa sullo stipite della porta
e poi vaneggio attraverso le notti
sul rappresentante di dio sulla terra
sui rappresentanti dell’uomo in cielo
sempre sogno un posto più caldo
un qualche dove o un ufficio
per inviare condoglianze alle madri dei soldati
preparare attestati di sana e robusta costituzione
anche se so come finisce questa vita
mi trascinai nel mezzo dei miei anni
alle mie spalle bruciava un barbaglio inumano
davanti agli occhi le terre inconquise
era la più bella stagione dell'anno l'autunno.