Pietro U. Dini

italijanščina

iš neparašytų karo kronikų

ėjau paskui vežimą
achilo sausgyslės įtemptos kaip stygos
grojo atsitraukimo maršą
kardas iškandžiotais dantimis
braukė per akmenis kibirkščiavo
nebuvau paskutinis už nugaros
gurguolė driekės iki horizonto
kur liepsnojo raudona saulėlydžio saulė
mūšis buvo vienas iš daugelio
nežinau net kam šįkart nesėkmingai
mėginom primesti naująjį
gyvenimo būdą pats jau seniai
atsikračiau šio žalingo įpročio
esu pakankamai geras kareivis
vykdau įsakymus tiesą sakant
seniai nesu skaitęs nė vieno iš tų
kurių vardai surašyti metraščiuos
dažniau pagalvoju gal jų ir nėra
vaizduotė iš dailiųjų menų
persimetė į vyriškus užsiėmimus
kartais pagalvoju gal ir priešas ne tas
gal ne mūsų gal net ne priešas
gal tik suklumpu ant molio gurvuolio
prasimušu galvą į durų staktą
ir kliedžiu po to per naktis
apie dievo vietininką žemėje
žmogaus vietininkus danguje
vis pasvajoju apie šiltesnę vietą
kur nors kurijoj ar kanceliarijoj
rašyti užuojautas kareivių motinoms
išrašinėti sveikatos pažymas
nors žinau kuo baigias toks gyvenimas
vilkausi vidury savo amžiaus
už nugaros degė nežmogiška pašvaistė
prieš akis plytėjo neužkariautos žemės
buvo gražiausias metų laikas ruduo

© Vaga
Iz: iš neparašytų istorijų
Vilnius: Vaga, 2002
Avdio produkcija: Books from Lithuania

da cronache di guerra non scritte

andavo dietro al carro

i tendini d’achille tesi come corde

suonavano la ritirata

una spada coi denti smozzati

scozzò la pietra schizzarono scintille

non ero l’ultimo dietro di me

una colonna s’allungava fino all’orizzonte

dove fiammeggiava il sole rosso del tramonto

la battaglia fu una delle tante

non so neanche a chi stavolta cercammo

invano d’imporre un nuovo modo

di vita io stesso da tempo m’ero

liberato di questa dannosa abitudine

sono un soldato abbastanza bravo

eseguo gli ordini a dire il vero

da tempo non ho letto nessuno di quelli

i cui nomi sono scritti nelle cronache

più spesso penso che forse non esistono

la fantasia dalle belle arti

si è spostata alle imprese virili

a volte penso che anche il nemico non sia quello

forse non è il nostro magari neanche nemico

forse soltanto sdrucciolo su un grumo d’argilla

sbatto la testa sullo stipite della porta

e poi vaneggio attraverso le notti

sul rappresentante di dio sulla terra

sui rappresentanti dell’uomo in cielo

sempre sogno un posto più caldo

un qualche dove o un ufficio

per inviare condoglianze alle madri dei soldati

preparare attestati di sana e robusta costituzione

anche se so come finisce questa vita

mi trascinai nel mezzo dei miei anni

alle mie spalle bruciava un barbaglio inumano

davanti agli occhi le terre inconquise

era la più bella stagione dell'anno l'autunno.

Traduzione: Pietro U. Dini