Danutė Sirijos Giraitė
litovščina
KOHALOLU
Ma polnud seda planeerinud.
Orus kohtuvad teed,
keerdudes läbi lihtsa linna, lumiste tippude vahel.
Talv läheneb põhja suunast.
Tänane päikesevalgus näitab end hajusa uduna,
see muutub nii eredaks, et katab kõik,
kustutab mäed piirjoonteks, mis eristuvad
alles pisut pikema vaatamise järel ning
mis võiksid ka siis olla sama hästi hoopiski madalad pilved;
see sulatab Lago Maggiore ja vastaskaldad ja
taeva üheks taustaks, laiaks siidikangaks.
Ma lähen ujuma, kuigi noor itaallanna
lapsega naeratab ja naerab, ohoo.
Punane laev seisab sadamas, kajakad
redutavad paadisilla pidemeil ja silt ütleb võõras
keeles: “Loata kalastamine keelatud.” Pardid ja
vesipapid uitavad kalda kandis, mäed terendavad
justkui unarusse suikuv ulm.
Ma polnud seda planeerinud –
seda reisi, seda elu. Seda päeva, mil saan
taas olla koos sinuga, keda
kohtasin nii vara, ühel sarnasel pealelõunal
põhjamaisel vanalinna tänaval. Ma ei teinud seda,
sest kõik on mööduv – see päev, see valgus,
see aastaaeg – ning keegi ei jõua kunagi kokku lugeda
kõiki tunde, keegi ei suuda kokku liita
ja lahutada kõik valusid ja rõõme, et leida neist mingit
tahutud tõde. Ja keegi ei vajagi seda.
Õhtul süttivad mäejärsakuil kirikud
nagu valged jõuluküünlad; külad ja linnad
on lampide võrgustik.
Mitmed elud ootavad aeglast päeva.
Avdio produkcija: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]
BUVIMAS
Aš to visai neplanavau.
Slėny susitinka keliai, vingiuoja per paprastą miestą
tarp sniegu apklėstų viršūnių.
Žiema nuo šiaurės artėja.
Šiandien saulės šviesa ir išskydęs rūkas,
jis tampa tokiu ryškiu, kad uždengia viską,
paverčia kalnus kontūrais, kurie matyti
tik ilgėliau įsižiūrėjus ir
taip pat galėtų būti žemai traukiantys debesys;
tai sutirpdo Lago Maggiore ir priešingus krantus ir dangų
į vieną foną, platų šilkinį audeklą.
Einu maudytis, nors jauna italė
su vaiku šypso ir juokiasi, ohoo.
Raudonas laivas laukia uoste, žuvėdros
tyko ant molo turėklų, užrašas svetima kalba
skelbia: „Be leidimo žvejoti draudžiama.” Antys ir
vandeniniai strazdai plūduriuoja pakrantėj, kalnai
šmėkšo it užmarštin smingantis sapnas.
Aš to visai neplanavau – kelionės šios ir šio gyvenimo.
Tos dienos, kai vėl galėsiu būti su tavim, sutikta taip anksti,
vieną panašią popietę šiaurietiško senamiesčio gatvelėj.
Aš to nepadariau, nes visa kas praeina – toji diena,
toji šviesa, tas metų laikas
ir niekas niekada nesugebės
visų tų valandų skaičiuoti, niekas nepajėgs sudėti
ir atimti visų tų skausmo ir džiaugsmo valandų,
kad jose rastų kažin kokią
kirviu tašyta tiesą. Ir niekam to nereikia.
Vakare kalnų pašlaitėse žiebiasi bažnyčios
kaip baltos Kalėdų žvakės; kaimai ir miestai
virsta lempų raizginiu.
Daugelis gyvybių laukia lėtos aušros.