brendau lėtai
užraugtas iš gerų uogų ne vynuogių
iš vietinio genetinio fondo
iš daržų kuriuose kadaise
paties tamerlano arklys patręšė žemę
šaltai laikė per arti lango
prisižiūrėjau gyvenimo
išmokau keisti spalvą net naktį
niekas negalėjo pasakyti ar jau
tėvas perliedavo retai
turėjau daug laiko
fermentuotis savose sultyse
kartais iki rūgštumo akyse
taip ir nesubrendau
vis dar pūkščiu vis iššoka paviršiun
didelis oro burbulas
pačiam baisu kad nenueičiau actu
ką pasakysiu paskutiniojo šėlsmo dieną
kai ateis dionisas ir paklaus kas esi