Mažame knygynėly
prekybcentrio pastogėj
ieškant dovanos
atgijo kvailas įprotis
panagių odą lupinėt dantim.
Paėmusi vengrų poezijos rinkinį,
sukruvinau dešinio nykščio panagę.
Nesitikėjau, kad trykštelės taip gausiai,
ir Šandoro Verešo atvaizdą
nuteps riebi raudona dryžė.
Išsigąstu, padedu knygą
ir mikliai išsitraukiu kitą. Michailo Lotmano
„Sakalo riksmas žiemą“. Brodskio tekstą
iš dėkingumo ženklinu ryškia dėme.
Kai kuriuos autorius jau turiu,
pavyzdžiui, Burdjė ir Gertsą,
ir Heizingą „Akademijos“ leidiny, ir Sartrą
senojoj „Looming bibliotekėlej“.
Tačiau parūpo jiems visiems palikt prisiminimą.
Juoda balta raudona. Raudona balta juoda.
It kokių Azijos valstybių vėliavos.
Čia sumojau, kad galiu žymėt ir beletristiką,
nes kraujo daug turiu, bene jo gaila.
Dvasingi kruvini veidai.
Staiga man pasirodė, kad pardavėja šnopščia.
Prisiminiau atėjusi čia dovanos,
tad tyliai pasitraukiau,
už savo kraują atlygio nereikalaudama.
Tą kraujo lašą praliejau už kultūrą.
Turbūt praliejus būčiau ir daugiau,
jei tik kas būtų prašęs.