Rimas Uzgiris
angleščina
petankė
kai sutikau senukus
ant suplakto žvyro
mėtančius geležinius rutulius
net neįtariau kad esu
vienas iš tų rutulių
sunkiai riedantis
aptvertoje teritorijoje
kurį mėgina numesti
kuo arčiau mažesniojo
stengiuos neriedėti
kai esu išmestas iš rankų
kovoju su judesiu
kurio nepasirinkau
kovoju ir griaunu savy
būdamas geležiniu rutuliu
nebegyvenamus pastatus
išjausmintuose kvartaluose
kiaurai skrodžiu
kaulines kūno sienas
su visais aprūkusiais langais
byrančiais mažomis
stiklo sėklomis
naiviai tikėdamas
kad mano vietoje
užsiveis sodai
su plaukiančiais medžiais
su fontanais
ir spalvotom žuvim
tyliai melsdamas
kad vietoj manęs neišdygtų
stikliniai dangoraižiai
Pétanque
When I met some old men
on trampled gravel
tossing metal balls
I didn’t even begin to suspect
that I was one of those balls
rolling with difficulty
within delimited bounds
attempting to get as close
as possible to a smaller one
but I try not to roll
when released from the hand
and to resist a motion
which I never chose
fighting and demolishing
as a metal ball
uninhabited buildings
insensate neighborhoods
I fly right through
the boney walls of the body
with all its smoky windows
crumbling into
small seeds of glass
naively believing
that in my place
gardens will propagate
with floating trees
and with fountains
and colorful fish
silently praying that in my stead
there will not sprout
skyscrapers made of glass