Laima Masytė
litovščina
MEJE
To isto polno luno gledava… obzorja
daleč, predaleč drug od drugega. Med nama
se pno gorovja. Mehka mahovnata skorja
zarašča najine stopinje. Čisto sama
si prečkala vse meje in prišla na tuje,
v domovino mojih rok. Nevarno sam
se plazim mimo varuhov mejá: potujem
na severozahod, kjer me je bridko sram
škripanja duše sredi gladkih, strašnih sten.
Stojim pred njimi, temni moški z jugovzhoda,
sumljivega imena, drhteč, gol kot plen.
Ne morem pobegniti. Meja je usoda.
Zdaj veš: čeprav prestopiš mejo, je ne zbrišeš.
Še višja bo krojila tvoj korak, kot dvom.
Zemljevid ni privid. Zato govôri tiše.
Onstran vseh mejá so tvoje ustnice moj dom.
(Alba, 1999)
Iz: Alba
Ljubljana : Mladinska knjiga, 1999
Avdio produkcija: Študentska založba
Sienos
Mes žvelgiam į tą pačią pilnatį… į tolimus
akiračius, per tolimus vienas kitam. Kalnynai tįsta
tarp mudviejų. Minkšta samanota žieve
mūsų žingsniai užanka. Tu visiškai viena
perėjai visas ribas ir atėjai į svetimą kraštą,
į mano rankų tėviškę. Aš pats sėlinu
pro grėsmingą sienų sargybą: keliauju
į šiaurės vakarus, kur man taip gėda
dėl sielos girgždesio tarp klaikių, glotnių sienų.
Stoviu prieš jas, tamsus vyras iš pietryčių,
įtartino vardo, virpantis ir apnuogintas lygum grobis.
Negaliu pabėgti. Siena – yra likimas.
Dabar žinai: net perėjus sieną, neištrini jos.
Dar didesnė iš tavo žingsnio sukirps abejonę.
Žemėlapis – tai ne apgaulė. Kalbėki tad tyliau.
Anapus sienų tavo lūpos – mano namai.