¿Que se ama cuando se ama?

¿Qué se ama cuando se ama, mi Dios: la luz terrible de la vida
o la luz de la muerte? ¿Qué se busca, qué se halla, qué
es eso: amor? ¿Quién es? ¿La mujer con su hondura, sus rosas, sus volcanes,
o este sol colorado que es mi sangre furiosa
cuando entro en ella hasta las últimas raíces?

¿O todo es un gran juego, Dios mío, y no hay mujer
ni hay hombre sino un solo cuerpo: el tuyo,
repartido en estrellas de hermosura, en partículas fugaces
de eternidad visible?

Me muero en esto, oh Dios, en esta guerra
de ir y venir entre ellas por las calles, de no poder amar
trescientas a la vez, porque estoy condenado siempre a una,
a esa una, a esa única que me diste en el viejo paraíso.

© Gonzalo Rojas
Iz: Poesia esencial [first in:Oscuro, 1977]
Santiago de Chile: Editorial Andres Bello , 2001
Avdio produkcija: 2003, M.Mechner literaturWERKstatt berlin

Kas mylima, kai mylima?

Kas mylima, kai mylima, Dieve: baisi gyvenimo šviesa
ar mirties šviesa? Ko ieškoma, kas randama, kas
yra meilė? Kas  ji? Moteris su savo gelme, rožėmis, vulkanais,
ar ta skaisčiai raudona saulė – mano šėlstantis kraujas,
kai įsiskverbiu į ją iki tolimiausių šaknų?

O gal viskas tik didelis žaidimas, Dieve, ir nėra nei moters,
nei vyro, tiktai kūnas: tavasis kūnas,
išdalytas po grožio žvaigždes, regimos amžinybės
bėglias kibirkštis.

Aš žūstu,  o Dieve, aš žūstu šitame kare -  
vaikščioti tarp jų gatvėse, negalėti iš karto
mylėti trijų šimtų, nes esu amžiams pasmerktas vienai,
tai vienintelei, kurią man davei senajame rojuje.

Vertė: Jurga Katkuvienė & Laurynas Katkus