Andrej Khadanovich

beloruščina

Vladas Braziūnas

litovščina

Ліст на свабоду

Мы покуль не народжаны народ,
мы вязьні скамянелых яйцаклетак,
мысьленча запаволены чарот;
хтось падла, хтось зусім яшчэ падлетак,

хтось піша і рыторыкай старой
уводзіць юнакоў у заблужджэньне:
змагар, руплівец, ходыньнік, герой,
тытан, а мо й тытанік адраджэньня.

Стаміліся й губляем лік гадам:
гады ў турме паўзучыя, як гады!
Дзе ж тая паўнагрудая мадам,
што ўсіх нас павядзе на барыкады?

Што маем, ёй бы кінулі да ног!
І вартавыя чуюць нашы енкі,
калі начамі ў каляровых снох
мы бачым гэту кралю без сукенкі.

Мы валім дрэвы, чэшам камяні,
капаем катлаваны і каналы,
чакаем на спатканьні, лічым дні
й абагаўляем сьвет наш дасканалы.

Бо верым: навакольнае лайно
цудоўным гноем станецца ў гасподзе.
Папраз закратаванае акно
гартуем дых, каб дыхаць на свабодзе.

© Андрэй Хадановіч
Avdio produkcija: Belarus PEN-Centre

Laiškas į laisvę

Kol kas mes dar negimusi tauta,
mes kaliniai suakmenėjusių kiaušialąsčių,
mes nendrė, atsilikti palikta;
kas jau į puoleną, kas panašus į paauglį,

kas rašantis retorika sena
jaunuomenę klaidina ir gadina:
karys, darbštuolis, didvyris ar net
titanas, gal titanikas mūs atgimimo.

Pavargom ir jau pametėm metus:
kalėjime jie šliaužioja gyvatėm!
Pašauks mergelė stačiakrūtė mus,
kad stotumėm su ja už barikadų?

Ką turim, mestumėm po kojom jai!
Sargybiniai begirdi mus vaitojant,
kai naktimis spalvingieji sapnai
mums nuogą jos grožybę demonstruoja.

Mums medžių versti, mums tašyt uolų,
kanalų, tvenkinių mums kasti saujom,
mums laukti pasimatymo dienų,
mums dievint skirta tobulą pasaulį.

Nes tikim: šitas šūdas, kur aplink,
bus ūky pravartus kaip grūdui mėšlas.
Plaučius už grotų grūdinam: atmink,
ir laisvės orą jais turėsi kvėpti.

Iš baltarusių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS