šuns balsas į dangų eina

Mano šuo naktim meldžiasi
šunų dievui,
dienom vizgina uodegą
ir tik liūdnos akys išduoda,
kad jis viską žino,
kad jis žino
ne tik apie Brisiaus galą.

Aš svajoju,
kaip mes kartu veiksim
visus tuos šuniškus dalykėlius,
o jis tikriausiai norėtų
išlenkti su manim vieną kitą taurelę,
kai abu apsvaigtume, tartų:
– Kaip pabodo man tas šuniškas gyvenimas,
juodas kailis ir net šunų dievas,
kurį turbūt išgalvojo žmonės,
žmonės viską išgalvoja,
net kad mes, šunys, jų nesuprantame.

© Ramunė Brundzaitė
Avdio produkcija: Lithuanian Culture Institute

suņa balss debesīs kāpj

Mans suns naktīs lūdzas
suņu dievam,
pa dienām luncina asti,
un tikai skumjās acis nodod,
ka viņš visu zina,
ka zina,
ne tikai par jūrasskolu.

Es iztēlojos,
kā mēs kopīgi darīsim
visas tās suniskās lietiņas,
bet viņš visticamāk gribētu
ieraut ar mani kādu glāzīti.
Kad mēs abi apreibtu, viņš teiktu:
– kā man apnikusi tā suņa dzīve,
melnais kažoks un pat suņu dievs,
ko laikam izdomājuši cilvēki,
cilvēki visu izdomā,
ka pat mēs, suņi, viņus nesaprotam.

Translated from Lithuanian by Indra Brūvere-Darulienė