Šalčio šuo laižo
mano rankas. Sniegas
ir akmenys. Vaikų
galvos boluoja
lange. Vamzdžiuose
ledėja vanduo, skyla medis
virsta garai, perlinė
šviesa čiuopia stiklą.
Visos būsenos dabar
nepastovios. Laikas –
it vėjas prie jūros
nugairina, nudilgo
nutirpdo. Man trūko
šios druskos, tavo
odos, šylančios po delnu
šiurkščių lūpų

švaraus buvimo.