Giedrė Kazlauskaitė
Vienuolių palapinių šventė
Šitą sodą esu sapnavusi,
kai dar neturėjau vaikų –
prieš kokius 200 metų.
Visi tokie patys, kaip aš jaunystėje,
kai dar buvau davatka -
negražūs, negabūs, geri.
Nelabai kuo ir skiriasi
nuo kvailuomenės iš blizgiųjų žurnalų:
ypač, kai prakalba apie prasmę.
Ir vieni ir kiti praktikuoja
tas pačias beprotybės malšinimo technikas:
valgyk, melskis, mylėk.
#NotInMyName
Jeigu klausyčiausi jų, mano
tikėjimas taptų mažesnis
už aguonos grūdelį.
Ir pasenus iškrisčiau
pro savo akis.
O per garsiakalbį galėtų skambėti
diktatoriaus kalba
Iš Chaplino filmo.
Jis turėtų kartoti, kad vargšai
kasdien besigrumdantys autobuse
daug labiau yra komunija.
Kad po daugiabučių langais, ant suoliukų
kiaurą parą šnekučiuojas senukai –
kažkas praeina, kažkas ateina,
dar kas nors iškiša galvą pro langą -
štai jų nematomos palapinės, jų šventė;
neįžadėtieji vienuoliai.
Juokinga, nes tuo pat metu
tame pačiame parke
fotosesijas intensyviai rengė
beviltiški jaunavedžiai.
Neradau ko paklausti,
ar meilė ištveria ir pozavimą.
