Dainius Gintalas
Tradicija
Tradicija
Aš mirsiu ramiai kvapniame dilgėlyne
prie lūpų priglausdamas valtį.
paguldęs ant žemės plaučius
imsiu pilnėti prasmegusiom
krivių dinastijom
vartysiuos jų kortų durpynuose įeisiu į miestus
nakvosiu mandalų namuos
lydėsiu prie sidabro kalvų miegančius
alchemikus milžinus į somnambulų girias
kandžiosiu ugnį – verpetais pralėksiu –
kietais ugnies kamuoliais – pro siekiančius dangų
pasąmonės grąžtais leisiuos giliau ir giliau
tamsūs kūnai norės prijaukinti mane
žydinčio demono akys leisis į iškvėpimo pavėsį
pritūpusios moterys suksis ir suksis
ratu aplinkui mane
lyg norėdamos pulti bet baimė užstos
netikėtai jų žvėrį
mano neregintys broliai užmigo kaip aš
kumščiuose debesis šaltus sugniaužę
valtis meiliai apkabinę
likę vandeniui audrai ir žuviai lig galo nuogi
ir truputį pavargę nuo didelio grožio
ir mosavimo irklais