Giedrė Kazlauskaitė
Seni kalendoriai
Seni kalendoriai
Išsitraukiau juos, nes reikėjo kuo nors apklijuoti
vaiko nuplėšytus tapetus. Plikus sienų lopus,
išdidžiai išmozotus flomasteriais.
Kad nepastebėtų buto šeimininkė,
ateisianti pasiimti nuomos.
Renoir‘as, Chagall‘as, Monet –
pirkdavau su didelėm reprodukcijom.
Pasibaigus metams, būdavo gaila išmesti.
Kiek daug įrašų ties dienomis, kurių nėra net dienorašty;
pvz., pažymėtas pasimatymas vyninėj.
Treji metai – keturios moterys.
Kažkokie posėdžiai (nejaugi ėjau į juos?), seminarai,
konferencijos, atestacijos; filmavimai,
laisvos kameros, grimas, montažas.
Kažko trenktasi net į Seimą.
Kartą buvau taip pervargus, kad
pavėlavau į operą jos kvietimu; pirmąjį veiksmą
praleidom už durų, bare; jaučiausi
kaip netikša Stendhal‘io veikėjas,
mechaniškai perrašinėjęs meilės laiškus.
Naktišokiai, poezijos skaitymai, kinas,
geri filmai per televiziją,
įdomios radijo laidos.
Kažkokie žmonės, su kuriais reikės susitikti,
dedlainai, ligi kada
privalai parašyti tekstą.
Šalia viso to – juodai pažymėta
išsiskyrimo diena; taip pat
Devintinių procesija, kurios
nuėjome pažiūrėti, laikydamosis už rankų.
Buvo visuotinai stabtelta ties bažnyčia -
aplinkui klaupėsi žmonės,
iš balkono byrėjo žiedlapiai.
Gruodžio mėnesio atvarte, didelėmis raidėmis –
pažadas naujiems metams: neįsimylėti.
Per tuos įvykius nematydavau net paveikslų,
o tokių gražių būta: žvelgiu iš naujo nustebusi,
kai kurių beveik neprisimenu.
Nukirpau tas žymėtas dienas po reprodukcijom:
vis dar gaila išmesti.
