Dovilė Zelčiūtė
[Palauk neturiu jėgų palauk neturiu]
[Palauk neturiu jėgų palauk neturiu]
Palauk neturiu jėgų palauk neturiu
jėgų tavo akims tavo rankų baltumui pirštų formai
veidui veidui skaisčiajam kaip pilnatis išsipildžiusiam
palauk neturiu jėgų nenoriu turėti nieko kas pririštų
prie tavo veido įstabaus atspėto veido jau įvykusio
mano biografijoj bruožai jau susapnuoti o nubudus
lygiai taip pat sapnuojami palauk neskubink manęs neišvesk
dar nenušluosčiau dulkių neišploviau grindų nenugremžiau
dėmių kraujo pralieto dėl kiekvieno žodžio skiemens
dėl raidės kurią tuoj pat parašysiu palauk
neištrink manęs taip skubomis taip aistringai iš kasdienybės
iš savaitės ritmo neišskusk aštriu peiliuku lyg nieko
čia nereikščiau ir nepalikčiau tik džiūstančius skalbinius balkone
nubyrėjusį tinką atsirėmus koridoriaus sienos
nutekėjus visiems vandenims gimdymo upei prisiminimams kanalizacijai
tvaiko mirties salsvo tvaiko alsavimo geidžiu išsisukti
bet tu geidi kitko o jei atvirai kalbėčiau kalbėčiau kaip su savim
ir aš geidžiu kitko tavo rankų traukiančių mane
iš šiandienos iš kasdienybės tavo balso
atviro lygaus be ironijos tavo glėbio
iš kurio nebegalėčiau išsisukti ak tu nori išsisukti ak
tu norėtumei išsisukti o jau suka tave suka pirmadienis
antradienis nepirmadienis neantradienis niekas
palauk neturiu jėgų paleisk mano ranką kažkoks durnas tas kraujas
kuris muša į galvą ir aš pasiduodu dėl tavęs
dėl visakerinčios buvimo aistros
dėl saulėlydžių ir saulėtekių
dėl mūsų saulėlydžių
amen