Kornelijus Platelis
NAKTIES MAUDUOLĖ
NAKTIES MAUDUOLĖ
Širdis nerimsta, kvapnus pavasario oras
kupinas bruzdesio. Ji išeina
pro sodo vartus ir pasuka takeliu žemyn
per pievą, griežtai apsirengusi, nepridengta
tik ta vietelė, kur įteka kaklas į nugarą,
pudruotas veidas, ryškiai dažytos lūpos, plonai
išpešioti antakiai, žengia smulkiais žingsneliais
galukiemiais, slepiasi alksnių giraitėje,
vėl pasirodo prie pasidabruoto upokšnio, kur jis
įsilieja į tvenkinį. Jos akyse ta pati mėnesiena.
Lukštenas iš griežto drabužio – balta oda
tamsių šešėlių fone dar pablykšta –
ir brenda į vandenį, kurs neramiai raibuliuodamas
traukias nuo svetimo ir nepažįstamo kūno,
nuo aitraus kvepalų ir prakaito kvapo, ji lenkiasi,
ir pasroviui nuvingiuoja dvi gyvatėlės – lūpų
raudonis it kraujas ir blyškūs pudros milteliai,
kvepalų eterinis aliejus, viskas
iki pat kūno putos, iki pat sielos nerimo.
Stebinčio elnio aky mėnesienos sidabras,
svaiginantis gyvulio kvapas skalikų šnervėse...
Dar pamenu jos iškeltą ranką
žydinčių vyšnių fone, pirštų piešinį
virš siuvinėtos rankovės, keletą žiedlapių
varno spalvos plaukuose,
atsisveikinant.