Agnė Žagrakalytė
Dialogas su degančia erškėtrožių krūme
Dialogas su degančia erškėtrožių krūme
- kodėl nebešokat,
sidabrinis jūsų stuburas
švytėjo erškėtrožių dėkle
erškėtrožių naivumo spalva
pašaukė
- nepatiklus mano meilužis
kas vakarą uždeda antspaudą
kad ryte sutikti žinotų –
užantspauduota.
Taip mėnesiams sliuogiant
Erškėtrožėms temstant
Galiu vaikštinėti nuoga
Žiedlapiai, įauginti odoj,
Šnibžda kvepiantiems patamsy
- kodėl nebedainuojat,
balso stygos suvertos iš
virpančių drugelių
erškėtuogėm tvinksinčios lūpos
rūko lašelių jautrumo
- nepatiklus mano meilužis
kas rytą sugirdo
skysto aksomo
kad nesigundytų niekas
lūpų vynais
- kodėl nebeprisileidžiat,
erškėtrožių dygumo liežuvis
subraižė paslėpsnius
dalgio švytėjimo
sidabro stuburas
pakirto kojas
- nepatiklus mano meilužis
neleidžia man būt nelaimingai
taip tad ir žiemą –
erškėtrožių dėklas
taip tad ir dieną –
mėnesienos stuburas