Indra Brūvere-Darulienė
Translator
on Lyrikline: 6 poems translated
from: литовский to: латышский
Original
Translation
ne vegetariškai
литовский | Dainius Gintalas
turiu gi kažkaip išviaukčiot
išmikčiot atryt išsakyt tai
kaip netelpu šeimoj
kaip esu plakamas ugnies bizūnais
savo amazonės
kartais net nežinau už ką
kaip raitausi
lyg kirminas idiotas
seilėdamas namų baldus
kaip einu iš skausmo į skausmą
kaip šliaužiu iš meilės į meilę
norėdamas visus išbučiuot
lyg beviltiškai geras samurajus
šuo girtuoklis
verčiau būsiu blogas poetas
bet geras tėvas, sūnau
verčiau būsiu grubus poetas
bet švelnus tėvas, dukra
atleiskit kad kartais
neišsitenku visų mūsų kaulų narve
draskausi lyg alergikas
kurio oda – bjauri nenumaldoma cinikė
iki pamišimo šoku su kėdėm
glėbesčiuojuos su foteliais
šnekuosi su pastalėm
lendu į šešėlius, tau ant bizūno
parjojus namo, amazone
slapstausi savo vaizduotėj
à la deviantART by Bernard Cornelis
iki siaubo nusilpęs
iki pašaknų sutrikęs
bandau kiaurai pereit sienas
niekieno negirdimas
niekieno nematomas
tada į ausis atsimuša Fratres –
suteik man vilties
ir ramios jėgos, Arvo Pärtai* –
man prieš akis – Egono Schiele's** pamėklės –
pasaulis plyšinėja, o adatos nesiuva
tik duria tik duria tik duria
noriu būt kieta uola, sūnau
noriu būt skaidriu šaltiniu, dukra
noriu būt tavo mylimuoju, amazone
mažiau plakamu
mažiau suplyšinėjusiu
aš nežinau kuo man virst šitoj meilės mėsmalėj:
faršu švelnumo kotletukams
kuriuos atstumsi
ar kąsneliais rietenų befstrogenams
dėl kurių apkvaisi
atleiskit kad tik beveik visas esu jūsų
supraskit kad iš tiesų
daugiau nei visas esu jūsų
kiekviena tavo ląstelė mane jaudina
amazone
kiekvienas tavo kirtis mane užmuša
mylimoji
ar tau negaila meilės mirties?
ar tau saldu nuo mirties meilės?
visa laimė kad turiu prisikėlimo dovaną
kurią nusižiūrėjau šventykloj
visa laimė kad esu nemirtingas
nes beprotiškai silpnas
geriau būsiu silpnas poetas
bet tvirtas tėvas, sūnau
geriau būsiu klykiantis poetas
bet girdintis tėvas, dukra
noriu būt klykiantis sumaltas,
su tavim sumaitotas, amazone
tavo seilėm pateptas
tavo bučiniais palaimintas
tavo nirtuly palaidotas
tavo šypsenoj atgaivintas
nes tu ir aš yra viena
nes tu ir aš – meilės mėsmalė
urzgianti lyg vilko gerklos
visgi verta džiaugtis
kad vienas į kitą nežiūrim
vegetariškai
*Arvo Pärt (1935) – klasikinės ir sakralinės muzikos estų kompozitorius. Fratres – itin subtilus ir jausmingas jo kūrinys.
**Egon Schiele (1890–1918) – austrų dailininkas, nervinga maniera piešęs ir tapęs tarsi suplyšinėjusius ir sulopytus kūnus, tiek dekoratyvius, tiek pamėkliškus moterų ir vyrų aktus.
from: Adatos
Vilnius: Tyto alba, 2016
Audio production: Lithuanian Culture Institute, 2022
ne veģetāriski
латышский
man taču kaut kā ir jāizrīsta
jāizstomsta jāatrij jāizsaka tas
kā nav vietas man ģimenē
kā sit mani uguns pātagām
mana amazone
reizēm pat nezinu kālabad
kā velkos čokurā
kā tārps idiots
apslienādams mājas mēbeles
kā eju no sāpēm uz sāpēm
kā rāpoju no mīlestības uz mīlestību
vēlēdamies visus noskūpstīt
kā bezcerīgi labs samurajs
piedzēries suns
labāk būšu slikts dzejnieks
bet labs tēvs, dēls
labāk būšu rupjš dzejnieks
bet maigs tēvs, meita
piedodiet ka reizēm
neietilpstu visu mūsu kaulu būrī
skrāpējos kā alerģiķis
kura āda – pretīga nepielūdzama ciniķe
līdz vājprātam dejoju ar krēsliem
apskauju klubkrēslus
sarunājos ar pagaldēm
lienu ēnās, tev uz pātagas
pārjājot mājās, amazone
slapstos savā fantāzijā
à la deviantART by Bernard Cornelis
līdz šausmām novārdzis
līdz saknēm apjucis
mēģinu iziet cauri sienām
neviena nedzirdams
neviena neredzams
tad pret ausīm atsitas Fratres –
dod man cerību
un mierinošu spēku, Arvo Pert, –
manā acu priekšā – Egona Šīles rēgi –
pasaule plaisā, bet adatas nešuj
tikai dur tikai dur tikai dur
vēlos būt cieta klints, dēls
vēlos būt dzidrs avots, meita
gribu būt tavs mīļotais, amazone
mazāk perams
mazāk ieplaisājis
es nezinu, par ko man pārvērsties šajā mīlestības gaļasmašīnā:
par malto gaļu maiguma kotletītēm
kuras nostumsi malā
vai par malto gaļu ķildu befstroganoviem
kuri liks tev noreibt
atvainojiet, ka tikai gandrīz viss piederu jums
saprotiet, ka patiešām
vairāk nekā viss piederu jums
katra tava šūna mani satrauc
amazone
katrs tavs cirtiens mani nogalina
mīļā
vai tev nav žēl mīlestības nāves?
vai tev ir saldi no nāves mīlestības?
par laimi man ir augšāmcelšanās dāvana
kuru nolūkoju svētnīcā
par laimi esmu nemirstīgs
jo neprātīgi vājš
labāk būšu vājš dzejnieks
bet stiprs tēvs, dēls
labāk būšu kliedzošs dzejnieks
bet dzirdošs tēvs, meita
vēlos tikt klaigās samalts,
ar tevi nomocīts, amazone
ar tavām siekalām ieziests
ar taviem skūpstiem iesvētīts
tavos niķos apglabāts
tavā smaidā atdzīvināts
jo tu un es ir viens
jo tu un es – mīlestības gaļasmašīna
kas gaudo kā vilka iekšas
tomēr ir vērts priecāties
ka viens uz otru neskatāmies
veģetāriski
nuodėmklausys
литовский | Dainius Gintalas
aš nebesulaikomas ūkiantis
klykiantis sprunkantis į pašalius
klajojantis su baimėm nuogąstavimais susigūžimais
nuolat regintis tavo juodas
blizgančias plunksnas
corvus corax
esu sklendžiantis drauge su karstais
tūkstančiais karstų
ant jų galiu joti kaip ant skitų žirgų
Ponto stepėj
vienišas ant tūkstančio tvirtų žirgų
galiu jais plaukioti tarsi valtimis
ant Dzūkijos ežerų
vienišas tamsus siluetas
virš gilių ežerų
gultis tarsi į lovas
Beinako pilies menėse
šnabždėtis su iškiliom
hercogienėm kvepiančiais plaučiais
ar tik ne tu jų prikarksi
corvus corax
aš nebesulaikomas klajoklis
išpūstom oranžinėm akim
bučiuojantis tamsą
vis susitrenkiantis į šviesą
kuri savo prakauliais kumščiais
beldžiasi į mano keistus
švelniai tariant regėjimus
ir šie žagsi trūkčioja aimanuoja
verčiau jau tamsa
corvus corax
baugi tamsa
kuri mane ryja
o prarijusi guodžia
kad aš – tikrai ne baisiausias
esu keliaujančio karstų miesto sargas
apdriskusiais drabužiais
nudriskusiom mintim
iš kurių mano viduj
nuolat auga šiukšlynai
o tu po juos kapstaisi
corvus corax
o tu nuolat po juos kapstaisi
trokšdamas kad nebesulaikomai
išklykčiau
visas savo piktdžiugas
visus nemylėjimus
silpnesniųjų skriaudimą
visas išdavystes
kad apsipilčiau gėdos prakaitu
lyg sieros tirpalu
nors pats puikiai žinai – neišdegs
corvus corax
prisipažinęs tapčiau sėslus
kaip priebažnyčio rūpintojėlis
kaip utėlė klajojanti po to paties šuns gaurus
kaip saldžiais kvepalais atsiduodantis štilis
neišpažinimai mane degina
tampa kuru
kurio užsipildęs galiu klajot su savo kolonija
po begalinius nakties plotus
negi dar nežinai – tik mirtis
padovanos išpažintį
corvus corax
tą naktį visa mano karstų flotilė
nutūps ant vieno Dzūkijos ežero
– ant Didžiulio –
su pakrančių sargybiniais –
didžiaisiais baubliais
ir įsiviešpataus tokia tyla
kad aidint paskutiniams
mano širdies dūžiams
pagarbiai
sulaikysi kvėpavimą
o tada tavo snapas
išganys mano kūną
iš mano kaulų kraudamas lizdą
negalėsi patikėt
kad jie – tuščiaviduriai
kaip tavo
corvus corax
vėjas
pro juos švilpaus
visais paukščių balsais
lies nesibaigiančias paslaptis
tau tiesiai į ausį
galėsi kinkuot palaimingai galva
mane narstyt
lig paskutinio kaulelio
ir žegnot savo galingu snapu
esi vienintelis
kuriuo pasitikiu
corvus corax
juk taip noris
palengvėjimo
kad ir po visko
mano juodasis kunige
corvus corax (lot.) – kranklys, varnas
from: Adatos
Vilnius: Tyto alba, 2016
Audio production: Lithuanian Culture Institute, 2022
pēcnāves biktstēvs
латышский
es vairs neapturams brēcu
kliedzu nomalēs sprūku
klejoju ar bailēm bažām sarāvies
mūžīgi redzu tavas ogļu melnās
mirdzošās spalvas
corvus corax
es lidinos kopā ar zārkiem
tūkstošiem zārku
uz tiem varu jāt kā uz skitu zirgiem
Pontijas stepēs
vientuļš uz tūkstošiem brašu zirgu
varu ar tiem peldēt kā ar laivām
virs Dzūkijas ezeriem
vientuļš tumšs siluets
virs dziļiem ezeriem
apgulties kā gultās
Beinaka pils zālēs
sačukstēties ar dižciltīgām
hercogienēm smaržīgiem matiem
vai tik ne tu tās piesauksi
corvus corax
es neapturams klaidonis
izvalbītām oranžām acīm
tumsu skūpstu
mūžīgi pret gaismu sitos
kura ar savām kaulainajām dūrēm
sitas pret manām dīvainajām
maigi izsakoties vīzijām
un tās žagojas raustās vaimanā
drīzāk jau tumsa
corvus corax
biedējoša tumsa
kas mani rij
bet norijusi žēlo
ka es – patiešām neesmu tas šausmīgākais
esmu ceļojošas zārku pilsētas sargs
nodriskātās drēbēs
nodriskātām domām
no kurām manī iekšā
mūžīgi plešas izgāztuves
un tu tajās rocies
corvus corax
un tu mūžīgi tajās rocies
vēlēdamies lai neapturami
izkliegtu
es savu ļauno prieku
visas nemīlēšanas
darīšanu pāri vājākajiem
visas nodevības
lai pārklātos ar kauna sviedriem
kā sēra šķidrumu
kaut gan pats lieliski zini – nesanāks
corvus corax
atzīstoties es kļūtu par nometnieku
kā pie baznīcas Kristus tēls
kā klejojoša uts tā paša suņa pinkās
kā bezvējš saldenu smaržu
neatzīšanās mani dedzina
kļūst par kurināmo
ar kuru uzpildījies es varu klejot ar savu koloniju
bezgalīgos nakts plašumos
vai tad vēl nezini – tikai nāve
dāvās grēksūdzi
corvus corax
tonakt visa manu zārku flotile
nolaidīsies uz viena Dzūkijas ezera
– uz Lielā –
ar krastmalas sardzi –
vislielākajiem dumpjiem
un iestāsies tāds klusums
ka atbalsojoties pēdējiem
manas sirds pukstiem
cienīgi
aizturēsi elpu
un tad tavs knābis
atpestīs manu ķermeni
no maniem kauliem kraudams ligzdu
nevarēsi noticēt
ka tie – ar tukšu vidu
kā tavējie
corvus corax
vējš
pūtīs tiem cauri
visu putnu balsīs
lies bezgalīgus noslēpumus
tev tieši ausī
varēsi svētlaimīgi klanīt galvu
izārdīt mani
līdz pēdējam kauliņam
un pārkrustīt ar savu vareno knābi
tu esi vienīgais
kuram uzticos
corvus corax
tā taču gribas
atvieglojumu
kaut arī pēc visa
mans melno mācītāj
corvus corax – lot. krauklis
šuns balsas į dangų eina
литовский | Ramunė Brundzaitė
Mano šuo naktim meldžiasi
šunų dievui,
dienom vizgina uodegą
ir tik liūdnos akys išduoda,
kad jis viską žino,
kad jis žino
ne tik apie Brisiaus galą.
Aš svajoju,
kaip mes kartu veiksim
visus tuos šuniškus dalykėlius,
o jis tikriausiai norėtų
išlenkti su manim vieną kitą taurelę,
kai abu apsvaigtume, tartų:
– Kaip pabodo man tas šuniškas gyvenimas,
juodas kailis ir net šunų dievas,
kurį turbūt išgalvojo žmonės,
žmonės viską išgalvoja,
net kad mes, šunys, jų nesuprantame.
Audio production: Lithuanian Culture Institute
suņa balss debesīs kāpj
латышский
Mans suns naktīs lūdzas
suņu dievam,
pa dienām luncina asti,
un tikai skumjās acis nodod,
ka viņš visu zina,
ka zina,
ne tikai par jūrasskolu.
Es iztēlojos,
kā mēs kopīgi darīsim
visas tās suniskās lietiņas,
bet viņš visticamāk gribētu
ieraut ar mani kādu glāzīti.
Kad mēs abi apreibtu, viņš teiktu:
– kā man apnikusi tā suņa dzīve,
melnais kažoks un pat suņu dievs,
ko laikam izdomājuši cilvēki,
cilvēki visu izdomā,
ka pat mēs, suņi, viņus nesaprotam.
mėnulis yra tabletė
литовский | Aušra Kaziliūnaitė
mėnulis yra tabletė
su grioveliu
per vidurį
pyktis yra tabletė
su grioveliu
per vidurį
mindaugo tiltas yra tabletė
su grioveliu
per vidurį
vasara yra tabletė
su grioveliu
per vidurį
sausra afrikoje
galinti nusinešti
500 tūkstančių vaikų gyvybes
yra tabletė
su grioveliu
per vidurį
mylima moteris yra tabletė
su grioveliu
per vidurį
mentai mušantys protestuotojų šunį
yra tabletė
su grioveliu
per vidurį
užleisti vietą autobuse
yra tabletė
su grioveliu
per vidurį
dainuoti iš laimės
palaidojus save
yra tabletė
su grioveliu
per vidurį
tyla yra tabletė
su grioveliu
per vidurį
tame griovyje gulėdamas
kažką vapa
girtas laikas
niekada neklausk
kas iškasė šitą griovį
kas iškasė mums šią dieną
kas sukalė jos dantyse
spurdantį paukštį
PERLAUŽK
vieną pusę nuryk
kitą –
abiem rankom atvėręs paukščio dangtį
įdėk ir vėl uždaryk
tada pagaliau
pamatysi –
dienos dantimis
rieda
kraujo lašai
from: Mėnulis yra tabletė
Vilnius: Lithuanian Writer's Union Publishers, 2014
ISBN: 9789986398158
Audio production: Lithuanian Culture Institute, recorded at dropaudio studio, 2019
mēness ir tablete
латышский
mēness ir tablete
ar grāvīti
pa vidu
dusmas ir tablete
ar grāvīti
pa vidu
mindauga tilts ir tablete
ar grāvīti
pa vidu
vasara ir tablete
ar grāvīti
pa vidu
sausums āfrikā
kas var atņemt
500 tūkstoš bērnu dzīvības
ir tablete
ar grāvīti
pa vidu
mīļotā sieviete ir tablete
ar grāvīti
pa vidu
menti kas dauza protestētāju suni
ir tablete
ar grāvīti
pa vidu
iedot apsēsties autobusā
ir tablete
ar grāvīti
pa vidu
dziedāt aiz laimes
apglabājot sevi
ir tablete
ar grāvīti
pa vidu
klusums ir tablete
ar grāvīti
pa vidu
tajā grāvītī gulēdams
kaut ko šļupst
piedzēries laiks
nekad nejautā
kas mums izraka šo grāvi
kas mums izraka šo dienu
kas nokala tās zobos
spurdzošu putnu
PĀRLAUZ
vienu pusīti norij
otru –
ar abām rokām atverot putna vāku
ieliec iekšā un atkal aizver ciet
tad beidzot
ieraudzīsi –
pa dienas zobiem
ripo
asins lāses
patvoriuose dar augs šalpusniai
литовский | Aušra Kaziliūnaitė
kada nors visi mano draugai numirs
numirs giminaičiai ir mylimieji
numirs priešai ir nuo žemės paviršiaus
dings visi kaimynai ir praeiviai
kuriuos bent kartą buvau sutikusi
gatvėje
numirs klasiokai grupiokai
mokytojai dėstytojai
bendradarbiai
paskutinį kvapą išleis
visi žmonės
su kuriais dėl
nesuvokiamų priežasčių
dėvėjau tokią pat
laiko uniformą
nors taip ir neteko kariauti
jo mūšiuose
numirs paukščiai kurie anksčiau skraidė
virš mano aukštai iškeltos galvos
ir amžiams nutils šunės kuriuos išvykusi iš miesto
girdėdavau staugiant
šiurpulingomis naktimis
patvoriuose dar augs šalpusniai
ant pavėsinių ilsėsis nuvargusios vynuogės
bet niekas daugiau nevadins manęs vardu
o ir manęs pačios jau nebus
ir tuomet
atsargiai
šiek tiek pakreipusi galvą
stebėsiu svetimus šunis
vynuoges ir šalpusnius
ir tuomet
pirmą sykį iš tiesų regėsiu
paukščio skrydį
o pro šalį skubanti porelė
supratingai
žvilgsniais aplenks
suolelį
ant kurio sėdžiu
jie žinos
kad kitaip nei jie
aš iš tiesų matau
paukščio skrydį
kad
esu
visi man nepažįstami
šunės vynuogės
ir šalpusniai
from: esu aptrupėjusios sienos
Vilnius: kitos knygos, 2016
ISBN: 978-609-427-246-2
Audio production: Lithuanian Culture Institute, recorded at dropaudio studio, 2019
žogmalēs vēl māllēpes augs
латышский
kaut kad visi mani draugi nomirs
nomirs radi un mīļotie
nomirs ienaidnieki un no zemes virsas
pazudīs visi kaimiņi un garāmgājēji
kurus vismaz reizi biju satikusi
uz ielas
nomirs klasesbiedri kursabiedri
skolotāji pasniedzēji
kolēģi
pēdējo elpas vilcienu izlaidīs
visi cilvēki
ar kuriem
nesaprotamu iemeslu dēļ
valkāju to pašu
laika uniformu
kaut tā arī nenācās karot
tā kaujās
nomirs putni kas agrāk lidoja
virs manas augsti paceltās galvas
un uz mūžiem apklusīs suņi kurus pametot pilsētu
dzirdēju kaucam
šaušalīgās naktīs
žogmalēs vēl māllēpes augs
uz lapenēm atpūtīsies nogurušas vīnogas
bet neviens vairāk nesauks mani vārdā
un arī manis pašas vairāk nebūs
un tad
piesardzīgi
nedaudz pasvērusi galvu
vērošu man svešus suņus
vīnogas un māllēpes
un tad
pirmo reizi patiešām redzēšu
putna lidojumu
bet garām aizsteidzies pārītis
saprotoši
ar skatieniem apdzīs
soliņu
uz kura sēžu
viņi zinās
ka atšķirībā no viņiem
es patiešām redzu
putna lidojumu
ka
esmu
visi man nepazīstamie
suņi vīnogas
un māllēpes
laisvė
литовский | Aušra Kaziliūnaitė
senas rašytojas su pasišlykštėjimu žvelgdamas į mane
pro stipriai sukąstus dantis iškošia
– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
suprask jo laikais buvo cenzūra o dabar mes gyvename
šiltnamio sąlygom ir nokstam kaip kokie pomidorai
– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
klausia manęs išverstakės žuvys nematomoj laiko upėj
– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
teiraujasi Peliukas Mikis ir misteris Jėzus
susikibę už rankų sapnų proskynoj
toj pačioj kurioj skęstu kurioj paskendau ir nuskęsiu
– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
klausia manęs moliuskai kriauklės bangos žuvėdros ir dumbliai
nuskendusių laivų kapitonai ir nekaltos mergaitės –
po dešimties metų jos jau skelbs tostus ir gers viena kitos kraują
prie paminklo Andersono undinėlei ar kitam viešbuty
– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
nerimsta daugiaaukščio langų stiklai
ir praplaukiantys debesys
atsisuku į juos ir sakau
– jūs man galit uždrausti ir
uždrausti man gali šermukšnių kekių raudonis
from: esu aptrupėjusios sienos
Vilnius: kitos knygos, 2016
ISBN: 978-609-427-246-2
Audio production: Lithuanian Culture Institute, recorded at dropaudio studio, 2019
brīvība
латышский
vecs rakstnieks ar riebumu skatīdamies uz mani
caur cieši sakostiem zobiem izgrūž
- kas tev var aizliegt rakstīt ko gribi?
saproti viņa laikos bija cenzūra bet tagad mēs dzīvojam
siltumnīcas apstākļos un briestam kā tādi tomāti
- kas tev var aizliegt rakstīt ko gribi?
izvalbītām acīm jautā man zivis neredzamā laika upē
- kas tev var aizliegt rakstīt ko gribi?
jautā Mikipele un misters Jēzus
saķērušies ar rokām sapņu izcirtumā
tajā pašā kur slīkstu kur noslīku un noslīkšu
- kas tev var aizliegt rakstīt ko gribi?
jautā man moluski gliemežvāki viļņi kaijas un aļģes
nogrimušu kuģu kapteiņi un nevainīgas meitenes –
pēc desmit gadiem viņas jau pacels tostus un dzers viena otras asinis
pie pieminekļa Andersena nāriņai vai kādā citā viesnīcā
- kas tev var aizliegt rakstīt ko gribi?
nerimst daudzstāvu logu stikli
un garām slīdoši mākoņi
pagriežos pret viņiem un saku
- jūs varat man aizliegt un
aizliegt man var pīlādžu ķekaru sārtums