Lin-Sen TSAI  ( 蔡琳森)

Translator

kompiuteris sako – atvykom
šiaip jis nešnekus, bet jau kelias valandas plepa
apie vaismedžių genėjimą
sako – kelionės tikslas pasiektas

kojų pirštai nutirpę
išlipu iš kosminio laivo
apsižvalgau, renku mėginius žemės mokslininkams –
vaikštau po lygiai tokį pat kambarį kaip savo
šviesmečių šviesmečius aplink nėra nieko gyvo
nėra ir užuolaidų
lauke ramiai sninga
kitoje gatvės pusėje languose žybsi girliandos
vaikai stumdosi ant šaligatvio

vien kosminė vienatvė ir uolienos

sėdėdama šalia užuodžiu -
tavo rūbai slepia žaizdas

per odą prasikalusius
magnolijų žiedus

vieną dieną prie konteinerio pastebėjau paliktą paukščio iškamšą
pastebėjau ir pamiršau, bet ji manęs nepamiršo, net ėmė persekioti –
kad ir kur eičiau, kad ir ką sutikčiau, visur mačiau nutriušusią paukščio iškamšą

iš pradžių tiesiog apsimesdavau, kad jos nematau
lai sau rodosi, man kas – nei čiulbėti, nei kirsti snapu vis tiek neįstengė

bet galiausiai visai suįžūlėjo – ėmė šmėžuoti ne tik viešose erdvėse –
įsimaišiusi tarp studentų, klausytojų, praeivių gatvėse –
rodydavosi draugų kompanijose, nevengė patupėti ir ant artimųjų galvų

tada bandžiau gražiuoju, priėjau ir paklausiau jos – ką čia veikia ir ko nori, ta iškamša
bet ji tik nebyliai tupėjo
o tėvas, ant kurio galvos ji galop įsitaisė, tik klausiamai pažvelgė į mane
tėti, tau ant galvos paukštis! – sušnibždėjau
bet jis numojo ranka, suprask – didelio čia daikto

nuo tada iškamšą jau regėjau ir sapnuose, net ten negalėjau nuo jos pailsėti
beveik nebemiegojau, beveik nebevalgiau, beveik nebebuvau
mačiau ją ir toliau – visada tokią pat sustingusią vienoje pozoje, nebylią, apipešiotą
man ėmė atrodyti, kad ji šiek tiek šypsosi. iškamša iš manęs šaipėsi
priėjau, čiupau ją ir mečiau iš visų jėgų į sieną. tik, pasirodo, ten buvo ne siena, o veidrodis

tąkart jame pirmą kartą išvydau skrendantį paukštį