Derek Walcott

английский

Eugenijus Ališanka

литовский

[The midsummer sea . . .]

The midsummer sea, the hot pitch road, this grass, these shacks that
       made me,
jungle and razor grass shimmering by the roadside, the edge of art;
wood lice are humming in the sacred wood,
nothing can burn them out, they are in the blood;
their rose mouths, like cherubs, sing of the slow science
of dying – all heads, with, at each ear, a gauzy wing.
Up at Forest Reserve, before branches break into sea,
I looked through the moving, grassed window and thought „pines“
or conifers of some sort. I thought they must suffer
in this tropical heat with their child´s idea of Russia.
Then suddenly, from their rotting logs, distracting signs
of the faith I betrayed, or the faith that betrayed me –
yellow butterflies rising on the road to Valencia
stuttering „yes“ to the resurrection; “yes, yes is our answer,“
the gold-robed Nunc Dimittis of their certain choir.
Where´s my child´s hymnbook, the poems edged in gold leaf,
the heaven I worship with no faith in heaven,
as the Word turned toward poetry in its grief?
Ah, bread of life, that only love can leaven!
Ah, Joseph, though no man ever dies in his own country,
the grateful grass will grow thick from his heart.

© by Carl Hanser Verlag München Wien 1998
Из: Mittsommer / Midsummer
München Wien: Carl Hanser Verlag, 2001
ISBN: 3-446-20102-5
Аудиопроизводство: 2001 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

Vidurvasaris LIV

Vidurvasario jūra, įkaitęs deguto kelias, ši žolė, šios lūšnos, pagimdžiusios mane,
džiunglės ir aštri žolė, mirguliuojanti šalikelėj, menų pakrašty;
vėdarėliai dūzgia šventajame miške,
neišdeginsi jų ir ugnim -  jie kraujy;
jų raudonos burnos, tarsi cherubinų, gieda lėtą mirties
mokslą – kiekvienai galvai po permatomą sparną prie ausies.
Ten, miško draustinyje, prieš medžių šakoms įsilaužiant į  jūrą,
žiūrėjau pro linguojantį žole užaugusį langą ir galvojau „pušys“
ar kokia kita spygliuočių rūšis. Galvojau, turėtų kankintis
šiame tropiniame karštyje,  prisimindamos savo vaikystės Rusiją.
Tik staiga, iš jų pūvančių rastų, trikdantys ženklai
tikėjimo, kurį aš išdaviau, ar tikėjimo, kuris išdavė mane –
geltoni drugiai, kylantys virš kelio į Valensiją,
mikčiojantys „taip“ prisikėlimui; „taip, mūsų atsakymas yra taip“,
jų choro auksarūbis Nunc Dimittis.
Kur mano vaikystės himnų knyga, eilėraščiai, apkraštuoti auksu,
dangus, kurį garbinu netikėdamas į dangų,
kai Žodis atsigręžė į poeziją savo sielvarto valandą?
O, gyvenimo duona, kurią tik meilė gali užraugti!
O, Juozapai, nors žmogus niekad nemiršta savame krašte,
iš jo širdies vešėdama augs dėkinga žolė.

Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka