Tomas Venclova

литовский

István Ertl

эсперанто

Ankštokoj salėj plieskia aparatas...

Ankštokoj salėj plieskia aparatas.
Tik trys žiūrovai. Keturi, įskaitant
atvykėlį, pasiūliusį studentams
tą juostą. Pailgoj dėžutėj slypi
šalis, kur jo neatmena net akmens
ir juo labiau – bičiuliai. Kelios kalbos
nesutaria pasąmonėj. Vainikai,

veidai ir vėliavos pripildo drobę.
Nenuolanku ir šventiška. Užaugęs
valstybėje be švenčių – nesiryžta
žiūrėt į ekraną. Jis jau žino,
kas bus toliau: tamsokos šiltos dėmės
ir purvas. Jų negalima išskirti,
kaip raidžių ir ugnies, tiesos ir nieko.

Kaitra kamuoja koledžo miestelį.
Netekę nuovokos jazminai siaučia
skaldos takus ir prakaituotą pievą,
kur serijomis šaudo laistytuvas.
Atstumai plečiasi. Ateivis taria
kitam: „Bet viskas baigėsi laimingai“ –
ir bando patikėti tuo, ką sako.

© Tomas Venclova
Из: Rinktinė (Gedichte)
Vilnius: Baltos lankos , 1999
Аудиопроизводство: 2002, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

EN SALONET’ FLAGRAS FILMAPARATO…

En salonet’ flagras filmaparato.
Nur tri spektantoj. Kvar, se konsideri
la alveninton, kiu la studentojn
regalas per ĉi film’. En kest’ oblonga:
lando, kie eĉ ŝtonoj lin forgesis,
kaj des pli la amikoj. Certaj lingvoj
konfliktas en la subkonsci’. Florkronoj,

figuroj, flagoj la bildon plenigas.
Estas ribele, feste. Elkreskinta
en ŝtat’ senfesta, li ne decidiĝas
rigardi la ekranon. Li jam scias
kio sekvos: mallumaj varm-makuloj
kaj koto. Ili ne plu distingeblas,
kiel liter’ kaj fajr’, ver’ kaj nenio.

Somer’ sufokas la student-urbeton.
En plena sven’, jasmen’ inunde kovras
padojn kun gruz’ kaj herbejojn ŝvitantajn,
kie seriojn pafas akvumilo.
Distancoj kreskas. Enmigrint’ adresas
alian: "Tamen, elturniĝis bone" –
Kaj pene provas kredi sian diron.

El la litova tradukis István Ertl