Ieva Toleikytė
Zero Waste
Zero Waste
Gal mano protas – detalių
gatvėje pamačiusi bent kiek pažįstamą veidą
kratau atmintį lyg kiaulę taupyklę
kol identifikuoju mergaitę iš paralelinės klasės
kurią lankėme praėjusiame gyvenime
„Lidlo“ kasininkę, seselę iš poliklinikos
vyrą, su kuriuo kartą važiavau traukiniu
ar tą jauną filologę, kuri draugei pasakojo
apie mokslinę fantastiką, bjauriai trukdydama man skaityti
prisimenu visas niekur nenuvedusias melodijas
iš kurių nepavyko sukurti muzikos
dvejų, penkerių, dvylikos metų senumo motyvus
eilutes našlaites, žodžių junginius
iš serijos „rausva islandinių beržų žievė“ ir pan.
galiu mėnesių mėnesius kabintis į kažką tokio
kaip skenduolis į juodžalį dumblių kuokštelį:
laaaalala laaaalala laaaalala-la lalalaaala lalaaalaa la-laaaaaa...
konvulsiškai, inertiškai
ar iš kvailio vilties
mano smegenyse sukaupta visa šita informacija
kūrybinių atliekų sąvartynas
apgavusių smulkmenų sandėliai, skambios talpyklos
tviskantys druskuoti stalaktitai
kuriuos galiu laužyti nuo olos lubų
laižyti, triauškinti
glausti prie kaktos
kartais imu jų nekęsti
visų neišvystytų, nuvylusių idėjų
švelniai gniaužiančių kaukolę ir sielą
galvojau, pykstu, kad jos užima vietą
bet gal man šiurpsta nugarkaulis
nes pagaliau imu nutuokti
kiek daug ten erdvės
maždaug kaip Veličkos druskų kasyklose
per kurias vaikystėje bridau su mama
