Ieva Toleikytė
Viena gliptotekos lankytoja
Viena gliptotekos lankytoja
Kai sutikau kiklopą
maniau, kad nebereikia jo bijoti
mačiau Redono interpretaciją –
rausvam putotam samanyne gulinti moteris
ir didelis kaip kalvagūbris padaras:
svaiginanti jo akis
žvelgė į ją, ar tiksliau, į galerijos lankytojus
nors svetimas ir gąsdinantis
atrodė beveik nekaltas –
lyg norėtų draugauti, būtų vaikiškai smalsus
tikėjau, kad geriau nuo siaubo ne bėgti
bet jį paglostyti
juk ant Delfų šventyklos portalo
buvo iškaltas toks užrašas:
„Pažink pats save“
bet kai sutikau kiklopą
jis pasirodė senos pasijos pavidalu
turėjo geidulingas lūpas ir mažas putnias rankas
tą liūdną lydytos geležies žvilgsnį, nuo kurio oda ėjo pagaugais
specializavosi psichoanalizėje
kiaurai matė mane jo akis: tam žmogui negalėjau
atsispirti, bet atsispyriau
kažkodėl niekas nesakė, kad savęs pažinimas
tiesiogiai susijęs su nusivylimu
su keistomis nusivylimų meilėmis
neva, poezija turi sunaikinti visas
saviapgaules, klišes, sudraskyt lipnius ir storus
voratinklius, kuriuose įsikūręs Jis:
juodais šeriais apžėlęs voras aštriom lyg adatos
galūnėm, kurio tamsiam snukuty gali įžvelgti šypseną
(ką ji reiškia – kitas klausimas)
neva, poezija...
plepalai, juk žinome –
vienintelis būdas išsmukti gyvam, palikti olą
yra prisiplojus prie avies papilvės