Sigitas Parulskis
Valymas
Valymas
moteris valosi makiažą, atidžiai
pašlakstydama vatelę
skysčiu, kvepiančiu mirtina nuodėme
ir paskutiniu bučiniu
paskui eina miegoti, pasikeitusi
sapnai minkšti ir
šviesūs kaip vatelė, kvepiantys
obuoliais ir rasota žole
vyras įeina
į jos valdas, bijodamas paliesti
draudžiamą ir
būti paverstas varle, žiurke
ar driežu
kilnoja buteliukus, teptukus
tūteles, po truputį nervindamasis, jausdamas
kylantį apmaudą – kur, kur jis, kur
tas skudurėlis ar skystis
skirtas valyti sąmonei
ji, kodėl ji kiekvieną vakarą
gali vienu brūkštelėjimu nusivalyti
veidą, o man
o kaip gi aš
ir aš norėčiau nusivalyti, nusigremžti
pradėt kiekvieną dieną iš pradžių
kur po velnių, kur
su kuo nuvalyti tai, kas esu