Ieva Toleikytė
ULTIMA RATIO, arba žiauri svajonė
ULTIMA RATIO, arba žiauri svajonė
Žvelgiant iš šalies
naktinė šimto demonų procesija
atrodo beveik šventiškai ir linksmai:
su bengališkom ugnelėm, deglais, opijaus
pypkėm ir skambalėliais
ryžtingu žingsniu
keliauja per tiltą viršum mėlynos upės
vienaakiai monstrai
deformuoti žmogaus atspindžiai
kažką prajuokino ta japoniška litografija
kažkam pasirodė žavus spalvų derinys
kažkas palaikino, nes ją atpažįsta –
yra demonus matęs
gal net savotiškai brangina
vienaakes jų galvas milžiniškom blakstienom
nors procesijai pajudėjus, protas turbūt ima raitytis
iš skausmo kaip degantis smauglys:
iš pradžių lėtai, susierzinęs, paskui šnypščia ir klykia
pasmirsta svylanti jo oda ir mėsa
skambant timpanams ir avangardiniams saksofonams
(bet kaip kitaip išgyventi? kur dėti tą neišpildytą smurtą?)
jei šimto demonų procesija pražygiuotų
per mano kaukolę bent kartą savaitėje
(na bent kartą metuose, prašau!)
pergalingai – nuo pradžios iki galo
sutrypdama visus įsivaizdavimus
pasaulis taptų pilnas
jaučiu, būtų geriau,
būtų žymiai
geriau
