Veronika Kivisilla

Natta set levande lys i kastanjane
lufta syng på eit oppdikta språk

i eit puff av lykke frå eit ope vindauge vissa
at i denne natta
blomstrar på ein gong
alle irisar i våre auge

eg tenkjer visst også på deg
på eit oppdikta språk
for alt kring meg tetnar
og blir til eitt ord
som eg ikkje kjenner
eller greier å seie

Night sparks candles on the chestnut tree
air sings in an imaginary tongue

a gust through the open window is knowledge
that both our irises
blossomed in synchrony
on this night

I suppose I think about you
in imaginary tongue
for everything thickens around me
forming a single word
I don’t yet know
nor dare say aloud

Naktis užžiebia žvakes kaštono
oras gieda pramanyta kalba

pro atvirą langą kaip laimė atplūsta žinojimas
kad šią naktį vienusyk
pražydo
mūsų abiejų akių irisai

aš ir apie tave galvoju tikriausiai
pramanyta kalba
nes viskas aplinkui mane sutankėja
ir tampa vienu žodžiu
kurio aš nežinau
ir neįstengiu ištarti.

> Pabundu vargiai numigusi. O paukščiai rykauja, tarsi būtų apgirtę.
> Žaibai tvykst per dangų, per visą tolybę aukštybę.