Gabrielė Labanauskaitė
[Miesto langai liūdesio akys]
[Miesto langai liūdesio akys]
Miesto langai liūdesio akys
Merkiasi žaliuzėm
Gęstančiom lempom,
Vakaro prietema.
Tikėjimo vyzdžiai
Turėjo perdaug tuštumos voltų
Kaskart bandant viltį įžiebti
Suplasnodavo, sprogdavo.
Jei eini atbulom, eini visad į šiaurę
Kur poliarinės meškos
Žiūri laidas per tokią dėžutę
Apie gyvūnų pasaulį.
Taip liūdna, lyg būčiau paskutinė
Iš džiunglių,
Paskutinė, lapuočių miškus sudorojusi
Ir įklimpusi lianų arterijose.
Įdienojus primerktais dar vokais
Laiškus dėlioji, klijuoji žodį prie žodžio
Pamirštam adresatui,
Pamestai pašto dėžutei.
Kai šviesa skrodžia žaliuzių linijas
Aš pasiimu peilį, kad savęs atsipjaučiau
Ir patiekčiau ant stalo kartu su salotom –
Jei jau gyventi, tai gyventi sveikai, be ironijos.
Kai šviesa skrodžia žaliuzių linijas
Aš pasiimu peilį, kad tavęs atsipjaučiau
Džiovinta mėsa, sako, skaniausia,
Džiovintam skausmui niekad negana druskos.