Ieva Toleikytė
* * * [Kurmis į namus parnešdavo paslaptingą]
* * * [Kurmis į namus parnešdavo paslaptingą]
Kurmis į namus parnešdavo paslaptingą
erdvės dvelksmą
kurmis, ištirpęs žemėj ir užmirštas –
bet kūnu gremžiantis urvą
kurmis niekada nepamirštantis
kur jis yra
nesustabdomas, užsispyręs, neišnaikinamas
kurmis
pastiręs klausosi virpančios žemės
kaip gaudžia vėjui drebinant
ant stulpo pamautą
milžinišką skaidrų butelį
kaip plinta ratilais per požemius
per kurmio kūną
Garsas
skamba
nematomi kurmio namai
o matančiam žydram-žaliam pasauly
purios išraustos pilys
byloja: kurmis dar gyvas ir nesiruošia niekur išeiti
kurmis raus ir toliau savo kūnu šį laiką
kartais išlįs pro viršūnę-duobę-pilį įkvėpti
bauginančiai tyro
plačių erdvių oro
kur žvaigždės, šaltis, spalvos, šviesa
ir speigo kristalai
šito kurmis nematė ir nematys
bet nuo erdvės, įsirėmusios kailin
kurmiui muša širdis
kurmis toks mažas
kurmis milžiniškas savo name
kurmis tikriausiai turi šeimyną
(dar labiau: nematomi kurmio vaikai!)
niekada kurmis nesvarstė
galimybės gyventi kitur
kurmi, aš gyvenu labai panašiai
tik mano burnoj – kalnų krištolo amuletas
man duota
kur kas mažiau laiko
