Alvydas Šlepikas
BLUNKANTI FRESKA
BLUNKANTI FRESKA
blunkanti rusvo smėlio spalvos freska
renesansinės bažnyčios sienoje
Kristaus rankos laužiančios duoną jau juosta
veidas perskeltas –
kasmet vis gylėja plyšys
virš galvų
ties kupolu
plono stiklo vitražas – laikas
sudaužė kelis stiklelius – jie dabar pakeisti
paprastais
pro paprastus – švyti paprasta žiema
pro raudonus – raudona:
raudonos klevo šakos vis tiesias paglostyti
skardinę bažnyčios galvą
aš klūpiu
užvertęs galvą žiūriu į garus, kylančius
man iš burnos –
nesimeldžiu:
man šešiolika metų –
per daug, kad vis dar tikėčiau
per mažai, kad jau
tikėčiau
mano motinos sopranas
atsimušęs bažnyčios skliaute
pasiblaško
kol aukščiausia nata prišala
prie raudonos žiemos
Kristus žiūri į mane
iš senovinės freskos
ir mato kiaurai mano mintis net
erotinius mano sapnus, užpildančius erdvę tarp bažnyčios ir mokyklos
aš klūpiu šaltoje ir apytuštėje navoje
beveik ties dangaus skliautu
gieda motinos gerklėje įsitaisęs
paukštis
iš anapus
šių sienų
ataidi motociklų riaumojimas –
kentaurai mano draugai
ieško mirties:
matau save nebegyvą po sunkiu, dar vaitojančiu
žvėrimi – dvokiantis jo kraujas
liejas ant mano veido
ant sniego
ant raudonos žiemos
benzinas
prisimerkęs Kristus iš apsilupusios freskos
norėtų man kažką pasakyti
aš klūpiu užvertęs galvą
ir nesimeldžiu