Ieva Toleikytė
Atspėjau
Atspėjau
Kaip apibūdinti tą kvapą?
Rudų sudžiūvusių lapų, aukso dulkių
(ant jų ištryškę žalių sulčių lašai)
kaip arbata šilto prūdo paviršiaus, saldžiai
pūvančių meldų (kai jau seniausiai turėjo užšalti)
pirmą kartą jį užfiksavau 2015 metų rudenį:
į miestą kelioms dienoms siūbtelėjo
tvanki, į ežerus smingančiom dulkėm dvelkianti vasara
viskas teikė malonumą:
šiluma temstant, maudynės Žaliuosiuose ežeruose
kiekvienas įkvėpimas, žingsnis kiekvienas
klausinėjau visų pažįstamų: iš kur tas kvapas? ar jauti?
ką jis reiškia? kada vėl galiu jo laukti?
žmonės karpė nosimis, lyg nieko nesuprastų
kiti gyrė, bet tarsi dažną, mėgstamą daiktą –
rūką, rasą ar panašiai
šalia nebuvo didelių Nosių
kurios smegenyse kataloguotų kvapus, prisiminimus ir jų derinius
kurtų nuodingas ir gydančias kombinacijas
laukiau, nepamiršau
šį pavasarį jis sugrįžo, drauge su vidurvasario karščiu
kaip radauskiškos pasakos spąstuos žalios skaros suplyšo
žodžiu, naiviai sužydėjo viskas – nuo slyvų iki kaštonų...
visa sutirpau, plaukiojau tame žydinčių rūdžių kvape
kurio nepermušė vyšnios
bet demaskavo ploni balseliai portaluose:
oras baisiai užterštas, išdegė hektarų hektarai miškų
be vėjo ir lietaus smalkės neturi kur dėtis
toks įkyrių peliukų choras:
cyp cyyp, cyp cyyyyp!
cyyyp!
cyyyp!